– Kaip jūs galvojate, ar Lietuvoje – šalies mokyklose, universitetuose ir kitose įstaigose – pakankamai dėmesio skiriama verslumui?
– Kiekio prasme, manau, iš tiesų to netrūksta, nes visi apie tai šneka ir dedasi dėl to susirūpinę. Vis dėlto, šnekėjimas šnekėjimui nelygu. Mano galva, Lietuvoje žodžiai su tam tikrais tikrovės reiškiniais apskritai yra nedažnai susiję. Paimkime žodžius verslas ir verslumas bei darbas ir darbštumas. Mes juos iš tiesų esame labai smarkiai atskyrę.
Mano galva, Lietuvoje žodžiai su tam tikrais tikrovės reiškiniais apskritai yra nedažnai susiję.
Mano galva, Lietuvoje žodžiai su tam tikrais tikrovės reiškiniais apskritai yra nedažnai susiję.
Tai įrodo visa švietimo sistema, o ypač valdžios ar švietimo valdžios atstovai, kurie lyg sovietinės nomenklatūros laikais kalba apie tai, kad geri jaunuoliai turi eiti į universitetus, blogesni galbūt į kolegijas, o jau visai prėskas lietuvis turėtų eiti dirbti darbų, kurių tik profesinėse mokyklose moko.
Vakarų žmogui, nemačiusiam tokių sistemų, akivaizdu, kad tu gali puikiausiai studijuoti filosofiją ir susigalvoti sau užsiėmimą, sakykime, senų antikvarinių baldų restauravimas. Juk pas mus tokių subtilių gebėjimų jokia profesinė mokykla neugdo. Kitaip tariant, kiekvienas, kuris susikurs sau kad ir tą baldų restauravimo verslą, yra ir dirbantis žmogus, ir verslininkas. O mes savo švietimo sistemoje šituos dėmenis – verslas, verslumas, savęs įdarbinimas ir darbštumas – esame labai atskyrę.
Savo švietimo sistemoje mes skiriame dėmesio verslumui, kalbame apie jį, apie vadybą, tačiau šnekame nomenklatūrinėmis frazėmis. Knygų ir visko mes turime, informaciją pateikiame, ir atrodo, kad to gana. Tačiau, mano galva, tarp to, kas studijuojama universitete, kas įgyjama, ir to, kokių verslų ar darbų prisigalvojama, yra didžiuliai slenksčiai. Ir švietimo sistema kol kas nėra pajėgi į tai reaguoti.
– Smulkios įmonės yra vieni svarbiausių Vakarų Europos valstybių ekonomikos variklių. Ar mes formuojame savęs įsidarbinimo mintį nuo pat mažens. Sakykime, kad ir nuo mokyklos?
– Aš nesu ekonomistas ir nepulsiu aiškinti, kokią šalies ekonomikos dalį sudaro smulkusis verslas, tačiau akivaizdu, kad pirmasis šiandieninės laisvos rinkos arba neokapitalizmo bei laisvos visuomenės orientyras turėtų būti individo gebėjimas užsiimti kuo nors, ką jis pats ir susikuria.
Laisvos visuomenės orientyras turėtų būti individo gebėjimas užsiimti kuo nors, ką jis pats ir susikuria.
Laisvos visuomenės orientyras turėtų būti individo gebėjimas užsiimti kuo nors, ką jis pats ir susikuria.
Tai yra tai, kas anglų kalba, o pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, vadinama self-employment, lietuviškai – savęs įdarbinimas. Kitaip sakant, tikras laisvos rinkos idėjas atitinkantis universitetinis lavinimas turėtų rūpintis tokiu individualizmu. Kilniu individualizmu, kuris sako – jei jau esi toks gabus, tai turi eiti gyventi pats, susikurti darbą sau ir sukurti kitiems, ar bent jau jiems ranką ištiesti. Tai yra aukščiausias orientyras. Tačiau pas mus valstybės lygiu šitokie dalykai yra visiškai nesvarstomi.
Šiandien pažiūrėkime, apie ką kalbama, kai susitinka aukščiausio lygio šalies vadovai. Visi jie sako, kad Lietuvai trūksta specialistų. Vadinasi, ir vieniems, ir kitiems reikia tarnų, kurie gebėtų kokybiškai atlikti pavedimus, nekurtų profsąjungų ir nekeltų reikalavimų dėl begėdiškai mažų atlyginimų. Štai čia, manau, ir yra bėda.
– Ir vis dėlto, kokį vaidmenį čia atlieka ar turėtų atlikti universitetas?
– Mano nuomone, universiteto misija yra laisvo ir subrendusio gyventi kokybišką gyvenimą laisvoje rinkoje ir demokratijoje žmogaus ugdymas. Žmogaus, kuris gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ugdymas. Šiandien, mano galva, mūsų universitetai labai smarkiai lenda į sritį, kuri vadinasi verslumu, net savotiškai dėl to konkuruoja.
Vytauto Didžiojo universiteto verslumo ugdymo uždaviniai, mano nuomone, yra dar kitokie. Todėl, kad universitetas visų pirma yra humanitarių ir socialinių mokslų. Tai reiškia, kad per įvairias verslumo praktikas, „VDU Verslo praktikų centrą“ turime įdiegti žmogui, kad jis save prusindamas, eidamas mokslo laiptais aukštyn, kildamas į kitą žmogiškumo lygį, gali užsiimti bet kuo.
Šiandien, kai technologinės žinios pinga, o idėjos brangsta, niekas nesiginčys, kad pasaulį valdo vaizduotė.
Šiandien, kai technologinės žinios pinga, o idėjos brangsta, niekas nesiginčys, kad pasaulį valdo vaizduotė.
Fizikas gali turėti gebėjimų ateityje įsteigti gerą restoraną, istorikas gali remontuoti automobilius ir pan. Juk aukščiausio rango vadyba reikalauja didžiausios vaizduotės. Šiandien, kai technologinės žinios pinga, o idėjos brangsta, niekas nesiginčys, kad pasaulį valdo vaizduotė. Į tai universitetai privalo reaguoti – vieni daugiau, kiti – mažiau.
– Ar VDU pristatomas artes liberales principas yra arčiau jūsų minimo individualaus, kūrybiško žmogaus ugdymo?
– Aš manau, kad universitetas nuo 1989 m., kai buvo atkurtas, tą artes liberales principą išgyveno skirtingai. Žmonės, kurie iš JAV čia vežė pačias kilniausias idėjas buvo tokie kaip Algirdas Avižienis. Matematikas, kompiuterių kūrėjas, kuris artes liberales matė kaip absoliučiai funkcionalią ir gerą išsilavinimo formą.
Buvo tikėtasi, kad per artes liberales mes galime pabėgti nuo sovietinio, siauriai specializuoto ir buko tarno ugdymo. Tiesa, buvo periodų, kai mes tik kalbėjome apie artes liberales. Tada posovietinis biurokratinis centrinis aparatas sugebėjo sukišti mūsų programas į tokias klišes, kad jos tapo panašios į tas pačias, kur prie sovietų Vilniaus universitetas organizavo. Tai šiek tiek patamsino viską.
O dabartiniu metu, manau, situacija yra tokia, kad skirtingi bendruomenės žmonės skirtingai tą artes liberales ir supranta. Galvoju, kad dabartinės rektorato sudėties žmonės tikrai supranta, ką iš tiesų tai reiškia. Be to, supranta ir tai, kaip iš tiesų sunku tokioje postindustrinėje aplinkoje formuoti artes liberales kaip pagrindinį studijų veiksnį.
– Kaip manote, ką artimiausiu metu reikėtų daryti, norint dar labiau priartėti prie tokio žmogaus, apie kurį kalbame, ugdymo? Kokius žingsnius reiktų žengti?
Didžiausias artes liberales priešininkas yra ankstyva žmonių specializacija.
Didžiausias artes liberales priešininkas yra ankstyva žmonių specializacija.
– Šis klausimas labai platus. Juo galima būtų išsiplėsti kur kas daugiau. Tačiau pasakysiu tiek, kad manau, jog didžiausias artes liberales priešininkas yra ankstyva žmonių specializacija. Iš čia ir išplaukia tai, kad Lietuvoje yra katastrofiškai daug bakalaurinių programų, nes jos per daug specializuotos.
Antra, ankstyva specializacija neleidžia pakankamai ugdyti individualizmo. Studentas turi turėti teisę pagal savo dvasios šauksmą pasirinkti dalykus, kuriuos nori studijuoti, ir nieko nesiedamas su konkrečia profesija. Kas šiandien yra toks naivus, kad galėtų pasakyti, kokia padėtis darbo rinkose bus po dešimties metų.
Žmogus tiesiog turi turėti daugiau laisvės, daugiau tarpdisciplininių patirčių. Ir be abejonės, žmogaus pasaulio suvokimui reikalinga yra ir filosofija, ir psichologija, ir literatūra, kur žadinama emocinio ar dvasinio intelekto reakcija. Šiandieniniame pasaulyje labai reikia empatijos, sugebėjimo suprasti žmogų, kurio patirtis yra kitokia. Aš neįsivaizduoju artes liberales be tam tikros etikos, ir net teologijos supratimo.
Galų gale, reikėtų suvokti, kad gyvenimas ir pragyvenimas su šitom profesijom labai išimtinais atvejais sutampa. Ir, kas labai svarbu – nustoti stebėtis, kai mechanikas sukuria verslą nieko bendra neturintį su mechanika. Visa tai normalu! Reikia tik nustoti stebėtis, nes šios nuostabos atėjusios iš sovietinės epochos.