– Trys jaunos moterys, mamos. O kas dar jus sieja? Kaip susibūrėte kartu bendrai verslo idėjai? – 15min.lt paklausė verslininkių
Motinystės atostogos nuo pat pradžių neatrodė laikotarpis, kurį turime praleisti namuose.
– Rūta Kanopkienė: Susipažinome per darbus. Iš pradžių buvome kolegės, vėliau tapome draugėmis.
Visos dirbome su komunikacija. Labai panašiu metu gimė mūsų vaikai. Mūsų su Jurgita antri vaikai gimė tą pačią dieną.
– Vaikai dažnai iš mamų atima visą laiką. Sakoma, kad motinystės atostogos kartais labiau išvargina, nei įprastas darbas. Kodėl dalį šio laiko nusprendėte skirti knygai kurti?
– Rūta Kanopkienė: Todėl, kad mes tokios esame. Pamenu, kai susitikome su Jurgita lemtingam pokalbiui, jai sakiau: „Aš netikiu, kad augindama vaikus tu nieko neveiki.“
Mes buvo pratusios dirbti, mums patiko mūsų veikla, mums smagu bendrauti su žmonėmis, todėl tai nebuvo jokia prievarta. Motinystės atostogos nuo pat pradžių neatrodė laikotarpis, kurį turime praleisti namuose.
– Tai kiek metų buvo jūsų vaikams, kai ėmėtės leisti knygą?
– Ilma Paluckė: Rūta ir Jurgita ką tik buvo pagimdžiusios po antrą vaiką, o aš savo antrojo dar laukiausi – buvau aštuntą mėnesį nėščia. Šios knygos rengimas ir leidyba užtruko devynis mėnesius, todėl sakom, kad mums visoms tai buvo trečias vaikas.
– Kodėl būtent knyga?
Kai mūsų gyvenimuose atsirado vaikai, iš karto kilo klausimas, kaip juos sveikai ir skaniai maitinti.
– Rūta Kanopkienė: Kai mūsų gyvenimuose atsirado vaikai, iš karto kilo klausimas, kaip juos sveikai ir skaniai maitinti.
Lankydamiesi pas vieną iš mūsų draugių, pamatėme anglų kalba išleistą knygą apie vaikų maitinimą.
Tada toptelėjo mintis, kad lietuviškai išleistos knygos šia tema tikrai nėra, o jos labai trūksta. Kai vaikui sueina 6 mėnesiai, kiekvienai mamai kyla klausimas, kaip jį toliau maitinti. Tada eini pas gydytojus, klausinėji mamų, močiučių, draugių, blaškaisi. Vieni sako vieną, kiti kitą. Nežinai kuo tikėti.
– Ir jūs nusprendėte būti tuo šaltiniu, kuriuo tikėti verta?
Pati buvau „žalia“ mama, o vaikui visada norėjosi gaminti tai, kas sveikiausia.
– Rūta Kanopkienė: Kai su Ilma aptarėme šią idėją, puikiai supratome, kad nesame ekspertės.
Svarstėme versti knygą, tačiau netikėtai po ilgesnio laiko susitikome su Jurgita. Paklausiau, kuo vaikus augindama užsiima ji, ir išgirdau, apie jos svetainę mazylioreceptai.lt.
– Jurgita Surplienė: Gaminau patiekalus, dėjau mėgėjiškas nuotraukas, skelbiau receptus, konsultavausi su dietologais. Pati buvau „žalia“ mama, o vaikui visada norėjosi gaminti tai, kas sveikiausia.
Pradėjau kaupti naudingą medžiagą. Kažkas nugulė sąsiuvinyje, kažkas kompiuteryje. Po truputį tai kaupėsi, kol kilo mintis sukurti internetinę svetainę.
– Galima manyti, kad tokių minčių kyla daugeliui, bet tikrai ne visi imasi jų įgyvendinti. Kaip jūs įgyvendinote šią idėją?
Pirmasis mano vaikas nebuvo alergiškas, turėjo tikrai gerą apetitą, todėl galėjau eksperimentuoti gamindama skirtingus patiekalus.
– Jurgita Surplienė: Padėjo draugai ir pažįstami. Idėją įgyvendinti nebuvo taip sudėtinga. Tai buvo paprasta svetainė, mano asmeninis hobis.
Pirmasis mano vaikas nebuvo alergiškas, turėjo tikrai gerą apetitą, todėl galėjau eksperimentuoti gamindama skirtingus patiekalus.
– Rūta Kanopkienė: Kai Jurgita papasakojo apie šią svetainę, supratome, kad mums tai idealiai tinka. Jau sukauptą informaciją mes galėjome lengvai panaudoti knygai.
– Ar Lietuvoje lengva išleisti savo knygą? Ieškojote leidėjo ar investavote savo pinigus?
Labai tikėjome šios knygos sėkme, todėl iš karto buvome apsisprendusios, kad investicijos bus mūsų. Sukūrėme savo įmonę ir pačios tapome savo knygos leidėjomis.
– Ilma Paluckė: Labai tikėjome šios knygos sėkme, todėl iš karto buvome apsisprendusios, kad investicijos bus mūsų. Sukūrėme savo įmonę ir pačios tapome savo knygos leidėjomis.
– Rūta Kanopkienė: Į knygą žiūrėjome kaip į kelis šimtus kartų didesnį reklaminį lankstinuką. Iš savo darbo žinojome, kaip paruošti informaciją, kad ji būtų patraukli ir lengvai suprantama skaitytojui.
Daug medžiagos sukaupusi Jurgita tapo knygos autore. Mes sėdome ir pažiūrėjome, kas Lietuvoje yra labiausiai vertinami knygoje minimų sričių gydytojai. Darėme daug interviu su medikais. Norėjome, kad visi mitai būtų paneigti, o faktai patvirtinti. Norėjome, kad šita knyga taptų mamų vadovėliu.
Kada įvesti į mažylio racioną skirtingą maistą? Kaip jį paruošti? Kaip šaldyti? Kaip tinkamai išsirinkti produktus? Ką mažyliai geria? Kokie produktai gali alergizuoti? Ir daug kitų temų.
– Kaip techniškai atrodo knygos leidimas? Juk reikia iliustracijų ir kitų dalykų?
– Ilma Paluckė: Į komandą priėmėme ir stilistę bei fotografę, kurios taip pat buvo mamos. Taip pat dizainerį. Norėjome sukurti tikrai geros kokybės leidinį.
– Tai vis dėlto, į tai žiūrėjote kaip į savo pomėgį laisvalaikiui ar kaip į verslo idėją?
– Rūta Kanopkienė: Nuo pat pradžių tai buvo verslo idėja. Iš pradžių ją vertinome atsargiai, bet sėkme tikėjome. Neabejojome, kad investuoti pinigai atsipirks.
– Bet knygų leidyba susijusi su sandėliavimu, platinimu, knygynais. Apie tai pagalvojote?
Pradžioje galvojome, kad platinsime tik per savo svetainę, nes mūsų knygynų antkainiai yra tikrai dideli.
– Ilma Paluckė: Atspausdinus tiražą mes gavome daug palečių knygų, kurios daug svėrė. Leidžiant knygą turi žinoti, kas tau jas atveš, kur jas laikysi ir kaip jas pardavinėsi. Pradžioje galvojome, kad platinsime tik per savo svetainę, nes mūsų knygynų antkainiai yra tikrai dideli. Knygą turi parduoti už pusę kainos, kad ją žmonės galėtų įpirkti.
Knygą perkant tiesiai iš leidėjo, mes gauname visą kainą ir tikėjomės, kad patys sugebėsime ją platinti. Greitai supratome, kad lietuviai internetu vis dar perka atsargiai. Pagrindinė knygų pirkimo vieta lieka knygynai ir didieji prekybos centrai.
Stengiamės gaminti ir patiekalus fotografuoti bent keletą kartų per savaitę. Fotosesijos vyksta mūsų ir draugų namuose.
Pačios eiti ir siūlytis mes nenorėjome, bet nepraėjus net trims mėnesiams mus susirado patys knygynų atstovai. Tiesiog knyga sulaukė susidomėjimo ir pirkėjai patys pradėjo apie ją klausinėti. Šiuo metu leidybai ruošiame trečią šios knygos tiražą. Jos jau parduoti 5 tūkst. egzempliorių.
– Jurgita Surplienė: Kartu su knygos išleidimu pasikeitė ir mūsų internetinė svetainė. Mūsų vaikai auga. Pirmieji skaitytojai jau išragavo košes, todėl jiems reikia pasiūlyti ką nors daugiau. Yra vaikų, kurie iš viso nevalgūs. Gal jiems reikia pašokti, kad jie valgytų.
Mūsų svetainėje atsirado daugiau nuotraukų. Stengiamės gaminti ir patiekalus fotografuoti bent keletą kartų per savaitę. Fotosesijos vyksta mūsų ir draugų namuose.
– Ar po šios knygos išleidimo dar turite tolesnių veiklos planų?
– Rūta Kanopkienė: Tikrai dirbsim toliau. Turime daug minčių, kuria linkme eiti. Dalį idėjų atmetame, dalis tampa kūnu. Šiuo metu ruošiame naują knygą ir ji tikrai pasirodys.
Finansinė grąža nėra labai greita, tačiau kitiems projektams investicijų iš savo kišenės jau nereikės. Galėsime panaudoti uždirbtas lėšas. Pirmos knygos sėkmė mums leidžia judėti tolyn.
– Jūs trys. Gal būtų paprasčiau verslo imtis vienai? Ir pelno dalintis nereiktų. Komandoje nekyla nesutarimų?
Ne pelnas yra mūsų varomoji jėga.
– Ilma Paluckė: Ne pelnas yra mūsų varomoji jėga. Visada tikėjau, kad vienam kažką daryti yra daug sunkiau. Esu televizijos žmogus ir žinau, kad reikia geros komandos norint pasiekti gerą rezultatą. Visada smagu ir verta padiskutuoti, apsikeisti idėjomis. Be to, reiktų dalintis ne tik pelną, bet ir riziką.
– Rūta Kanopkienė: Gyvenime darbą su draugais esu išbandžiusi ne vieną kartą. Patirtys yra įvairios, tačiau vis dar tikiu, kad darbas su draugais yra pats geriausias variantas. Draugus tu gerai pažįsti, su jais gali atvirai kalbėti. Jeigu elgiesi padoriai, tai visiškai nesvarbu, ar tai yra tavo draugai, ar kiti žmonės.
– O rizika buvo didelė? Ar reikėjo daug investuoti?
– Ilma Paluckė: Iš savo kišenės investavome mažiau, nei planavome. Atėjus laikui mokėti už spaudą knyga jau buvo atnešusi nemažai grąžos. Tiesiog sąskaitas reikėjo apmokėti per mėnesį, o pirmas mėnesis mums buvo tikrai sėkmingas.
– Rūta Kanopkienė: Taip, bet šiaip leidyboje investuotų pinigų grąža yra lėta. Finansinius srautus reikia planuoti žinant, kad pinigai negrįš greitai. Tai rinkos specifika, tarpininkai, mokėjimai.
– Koks skirtumas būti samdomu darbuotoju ir savo įmonės savininku?
Dirbti reikia labai daug. Būdavo dienų, kai darbe praleidusi visą dieną grįždavau namo, užmigdydavau vaikus ir vėl sėsdavau prie kompiuterio. Sėdėdavau iki 2–3 val. ryto, o 6 val. vėl reikėdavo keltis.
– Ilma Paluckė: Iki knygos leidimo mes neturėjome savo verslo, tačiau dabar dirbame įmonėje, kurią ir įkūrėme knygos leidybai. Galvos skausmo daugiau, nes turi nuolatos galvoti, kuo kiekvieną mėnesį padengsi savo išlaidas – mokesčius, biuro nuomą ir kitas.
Didžiausias privalumas yra laisvė. Iki tol man buvo visai normalu po 12 valandų praleisti darbe. Visų situacija buvo panaši. Negalėjom vakarais išjungti telefonų.
Kai atsirado vaikų, situacija pasikeitė. Juos reikia vežti į darželius, reikia laiku pasiimti. Dieną gali tekti vežti pas gydytoją. Mes visos mamos ir viena kitą puikiai suprantame. Nereikia jaustis nepatogiai prieš kolegas, jei vieną dieną neatėjai į darbą.
-
Savo aistrą sportui verslu pavertęs Arūnas Puščius: „Pirmu mano sandėliu buvo bendrabučio spinta“
-
29-erių dviejų gamyklų savininkas Tomas Šamrovas: „Studijuoti dieniniame skyriuje man neužteko balų“
-
Verslo ekspertas V.Levickis: „Jauni žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad verslas yra pinigai ir laisvė“
-
Darbo nerandantiems žmonėms koją vis dažniau kiša ne žinių stoka, o prastas charakteris
– Rūta Kanopkienė: Kita vertus, dirbti reikia labai daug. Būdavo dienų, kai darbe praleidusi visą dieną grįždavau namo, užmigdydavau vaikus ir vėl sėsdavau prie kompiuterio. Sėdėdavau iki 2–3 val. ryto, o 6 val. vėl reikėdavo keltis.
Taip pat nereikia įsivaizduoti, kad savo verslas visada reiškia finansinę laisvę. Mes vis dar sau negalime išmokėti tokių atlyginimų, kokius gaudavome samdomuose darbuose. Tai, kad mūsų šeimos leidžia mums bandyti sukurti verslą, yra didžiulė paspirtis. Jei šios paramos nebūtų, nežinau, ar mums užtektų ryžto.
