Trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybės taryba turėtų galutinai apsispręsti dėl Nacionalinio stadiono projekto finansavimo. 156 mln. eurų vertės projektą finansuoja fondas „BaltCap“ su 6 proc. grąža, tačiau į bankus ar kitas finansines institucijas savivaldybė sako nesikreipusi ir turi tam paaiškinimą.
Sako, kad bankai nebūtų skolinę
Savivaldybės administracijos vadovas Povilas Poderskis akcentuoja, kad projekto rizika perkelta ant finansuotojo pečių. Tačiau jokio konkurso dėl finansavimo nebuvo.
Jis 15min tvirtino, kad dėl nacionalinio stadiono komplekso finansavimo „kalbėta su visais bankais“, tiesa, neminėjo, su kuriais.
„Kalbėjomės su visais bankais, kurie įprastai skolina savivaldybei, konkrečiai jų išvada ta, kad šiam projektui net negalėtų svarstyti skolinimo. Bankai skolintų pačiai savivaldybei, bet ne projektui, paskola pati savaime projekto neįgyvendina ir neoperuoja“, – teigė P.Poderskis.
Panašiai teigiama ir savivaldybės parengtose viešai skelbiamose išvadose.
„Komerciniai bankai ilgesniam laikui nei 10 metų neskolins dėl Basel III reikalavimų kapitalui“, – teigia savivaldybė. Be to, kaip oficialiai teigiama, ieškoti pigesnių paskolų tarptautinėje rinkoje esą irgi neapsimoka.
Yra politinė rizika. Tai matyti netgi sprendimų priėmime, kai nėra vieningos nuomonės. Ateityje ta rizika, pasikeitus valdančiajai daugumai, gali tik labiau aštrėti, – sakė Š.Stepukonis.
„Europos investicijų bankas ir Šiaurės šalių investicinis bankas stadioną laiko netinkamu finansavimo objektu“, – teigia savivaldybė.
Savivaldybė „netilptų į limitus“
Basel III reikalavimai yra susiję su bankų kapitalu, tačiau tai neturi nieko bendra su tokių projektų finansavimu, dėstė Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius.
„Basel III neriboja terminų, kad nebūtų galima skolinti ilgesniam terminui kaip 10 m. Žinoma, galima spekuliuoti arba daryti prielaidą, kad yra kitų Basel III reikalavimų, kurie gali pasunkinti skolinimą ilgesniam terminui nei 10 metų (papildomi kapitalo rezervai, rizikos vertinimas ir pan.), tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad joks bankas vienareikšmiškai neskolins“, – teigė jis.
Tiesa, pati savivaldybė pripažįsta, kad „komerciniai bankai iš esmės pačiai savivaldybei galėtų skolinti, o bendrą tokio dydžio sumą galėtų sudaryti sindikuota paskola iš kitų bankų“. Tačiau šiemet į limitus savivaldybė esą jau netilptų.
Tai, kad savivaldybė galėjo pigiau pasiskolinti iš kelių bankų, teigia ir M.Zalatorius. Pasak jo, jei dar čia yra savivaldybės ir vyriausybės indėlis, bankai tikrai būtų palankiai pasižiūrėję į galimybę finansuoti.
Tačiau savivaldybė mano, kad esą nėra prasmės pasiskolinti ir laikyti pinigus iki išmokėjimo vėliau. „Nėra aišku, ar bus geros palūkanos vėlesniais laikotarpiais, dabar palūkanų fiksavimas kainuoja brangiai“, – teigiama savivaldybės išvadose.
Grąža iš projekto – 6,8 proc.
Projektą finansuojančio fondo „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis 15min teigė, kad grąža „optimistiniu variantu“ yra 6,87 proc. „Tai vadinama projekto vidinės grąžos norma“, – sakė jis. Tiesa, finansuotojas apsiima iš esmės visą riziką, o tai savivaldybė laiko laimėjimu – pasikeitus valdžiai Vilniaus savivaldybėje projektas nesustotų.
Vis tik Lietuvos bankų asociacijos vadovą M.Zalatorių labiausiai nustebino pasakymas, kad bankai neskolintų. „Pirmiausia turėjo būti skelbtas konkursas finansuotojams. Neabejoju, kad jei ne Lietuvos, tai JAV ar kitų šalių bankai būtų susidomėję šiuo projektu“, – tvirtino M.Zalatorius.
Pasak jo, yra ir daugiau galimų finansavimo alternatyvų – obligacijos, vyriausybės skolinimas. „Vyriausybė skolinasi su neigiamomis palūkanomis, o jei šiam stadiono projektui yra 6 procentų palūkanos, tai man sunku suprasti“, – teigė Lietuvos bankų asociacijos vadovas.
Kodėl nebuvo skelbtas finansavimo konkursas?
Vilniaus savivaldybė neskelbė konkurso finansavimui, nes tai yra koncesininko, šiuo atveju „Axis Industries“, atsakomybė. 15min primena, kad „Axis Industries“ priklauso „Icor Group“ (buvusi „Rubicon Group“).
Stadiono konkurso laimėtojai neslepia, kad būtent jie savivaldybei rekomendavo „BaltCap“ fondą šiam projektui finansuoti. Visas rizikas, kaip teigia savivaldybė, apsiima finansuotojas.
Pasak P.Poderskio, finansuotojo poreikis atsirado po to, kai 2019 m. kovą Vyriausybė nusprendė neskirti ES finansavimo kompleksui. Be jo projekto rizikos padidėjo, todėl atsirado poreikis projekto finansuotojui.
Todėl statytojas atskiros finansuotojo atrankos ir neatlieka. „Iš finansuotojo pusės, „Axis Industries“ atrodo solidžiai ir patikimai, o projekto struktūra tinkama, profesionaliai ir kokybiškai paruošta. Todėl „BaltCap“ sutarė su koncesininku dėl dalyvavimo projekte“, – paaiškino Vilniaus savivaldybės administracijos vadovas.
Tiesa, finansinės veiklos modelis yra neviešinamas. „Finansinis veiklos modelis nurodo, kokios yra kainos sudėtinės dalys, todėl toks dokumentas gali būti laikomas konfidencialia informacija, dalyviui prašant“, – paaiškino savivaldybė.
Finansuotojas: rizikų čia daug, ir jos tenka mums
15min pakalbino Nacionalinį stadioną finansuojančio fondo „BaltCap“ partnerį Šarūną Stepukonį apie finansavimo kainą ir politines bei verslo rizikas.
– Kokia yra projekto finansavimo kaina?
– Projekto grąža optimistiniu variantu, jeigu viskas gerai pasiseka, yra 6,87 proc.
Per metus tiek papildomai finansavimo kaštai sudarytų. Bet čia tuo atveju, jei viskas gerai, nėra jokių išskaitų paslaugos prieinamumo trūkumo.
Yra statybos rizika. Na, pavyzdžiui, gali lietuviai išvažiuoti kur nors į Vokietiją dirbti ir čia kaina statybininkams bus nebe 1000 eurų, o 1200 eurų. Tada kapitalo išlaidos bus ne 93, o 100 mln. eurų, kas labai tikėtina. Ši rizika dėl tų 7 mln. eurų gula irgi mums.
Be to, per statybos metus EURIBOR gali pakilti kažkiek. Mes jau įsiskaičiuosim į tuos 6,87 proc., jeigu EURIBOR kyla, tai iš to paties rezervo. Mes, eidami į tą projektą, norėjome fiksuoti EURIBOR dešimčiai metų, kad suvaldytume riziką, bet savivaldybė norėjo lankstumo, kad galėtų bet kada išeiti, todėl turėjome atsisakyti fiksavimo. Jeigu to atsisakome, ta rizika gula mums.
6,87 proc. – idealiu scenarijumi taip įvyks. Jei objektas veiks kiekvieną dieną, nebus absoliučiai jokių kliuvinių per visą laikotarpį. Bet mes iš tos sumos dar ir remontus turėsime daryti, ir visos finansavimo rizikos. Galbūt pirmus penkerius metus labai nedaug reikės, ką nors padažyti, bet vėliau – dūžta daiktai. Jei bus geras futbolas, tikri fanai degins tribūnas ir t.t.
– Bet tai bus dengiama ir iš pajamų, gaunamų eksploatavimo metu?
– Mes tikimės, kad koncesininkui labai gerai seksis, ir mums nereikės iš to finansuoti. Bet gali būti ir taip, kad reikės, jei blogai seksis.
– Ar nebūtų prasmingiau šį projektą skaidyti į dalis, pavyzdžiui, atskirai statyti tik stadioną? Dabar atrodo suvelta daug dalių į vieną vietą, daug dalyvių – jūs, „Axis“, Vyriausybė, savivaldybė. Schema atrodo sudėtinga, ir, jei bet kuri grandis sutriktų, atsirastų praradimų ar nuostolių?
– Normalu, kad dvi šalys yra finansuotojos. Pagal sutartį tai leidžia labiau pasitikėti savivaldybe, nes yra ir Vyriausybės indėlis į tai. Visada Vyriausybė turės turbūt didesnį pasitikėjimo kreditą nei savivaldybė. Mes čia tik pliusą matome.
Kad kompleksas turi būti daugiafunkcis, tai ne viena Lietuva tą išrado, visi tą daro, kad būtų platus teritorijos išvystymas. Jei būtų tik stadionas, jis atgytų tik renginių metu. Jei nebus aplinkinės infrastruktūros, jis būtų veiklus tik 15–20 kartų per metus.
– Iš kokių lėšų finansuotumėte šį projektą?
– Tai mūsų fondo, „BaltCap infrastructure fund“, nuosava dalis, kuri padengtų rizikas bankams arba kreditoriams. Taip pat lėšos iš tarptautinių bankų, vietinis komercinis bankas ir galbūt infrastruktūros fondas, jei neužteks arba nesugebėtume pritraukti vieno iš tarptautinių finansuotojų, kas yra didelė rizika.
– Kiek privataus kapitalo, jūsų fondo lėšų čia galėtų būti naudojama?
– Turbūt tarp 15–20 proc. Norėtume 15 proc., bet gali tekti skirti 20 proc.
– Kaip patys vertinate riziką? Ar nesibaiminate imtis tokio projekto? Ar jūsų marža objektyviai įvertinta?
– Bijom. Ir grąža nėra didelė. 6,87 proc., bet kurį PPP paėmus, mes tokių grąžų nesiūlom.
– Kodėl?
– Todėl, kad tu dar įsiskaičiuoji išskaitymus, kurie bus. Ir niekas niekada neįvyksta pagal idealų scenarijų. Kauno policijos komisariatų atvejis parodė – nueini su viena sąmata, tada pradedi techninį projektą daryti, apsižiūri, kad gruntas netinkamas statybai, reikia papildomą padą išliet, kad galėtum statyt. Tai tau CAPEX pakyla, ir tu valgai jį. Taigi pasiskaičiavai grąžą vienokią, o jau po 6 mėnesių tau ji visai kita. Ir dar 15 metų taip turėsi su ja gyventi.
Čia nėra paskolos palūkanos, kad tu tikrai tiek uždirbsi. Nėra taip, kad mes būtinai atgausime savo nuosavą kapitalą. Rizika yra, kad force majeure įvykus atgausime nulį iš tų investuotų 20 proc. Pvz., sutarčiai nutrūkus, ar tuo atveju, jei kažkodėl tas kompleksas neveikia.
Tokiu atveju mes savo nuosavą dalį prarandame.
– Ar rizika įskaičiuota tik į palūkanas, ar taip pat yra ir projekto kainoje?
– Mūsų dalis tik finansavimo kaštai, mes statyboje nedalyvaujame ir nesame statybininkai.
– Pasigirdo abejonių, kad galbūt projekto kaina yra didelė. Kaip jums, kaip finansuotojui, atrodo, ar pagal sukuriamą ekonominę vertę tai yra adekvati, tinkama kaina? Ar ta kaina nėra per didelė?
– Mūsų pasiūlyta kaina yra mažiausia, kokia tik kada buvo PPP skaičiuota. Pavyzdžiui, Vilniaus Balsių mokyklos projekte – 12,5 proc., policijos komisariatai – per 8 proc., bet čia planuojami. O įgyvendinant projektą ji negali būti didesnė, ji gali tapti tik mažesnė dėl įvairių rizikų.
– Kaip vertinti paties komplekso kainą – ar ji tinkama tokio dydžio infrastruktūrai?
– Mes pagal savo investavimo strategiją turime pasitikrinti, kad kažkas neprotingai iš to neuždirbtų. Tai atitinka visas tipines rangos sutartis. Mes galime palyginti ir per kvadratinį metrą, ir su kitais objektais, kiek kas statėsi. Nė per vieną prizmę tai neiškrenta iš normų. Be to, čia yra su rizikos elementu. Gali būti, kad ta kaina bus didesnė, bet tai jau bus nebe savivaldybės bėda, o kainos išaugimą turės praryti koncesininkas.
– Kaip jūs buvote atrinkti šiam projektui? Ar tam nereikėjo kokių pirkimų procedūrų?
– Visus PPP pasižiūrėjus, visos rizikos perkeltos privačiam sektoriui. Tai visuose tokiuose projektuose finansavimas netgi įvyksta po sutarties pasirašymo. Kai pasirašai sutartį, eini į banką ir bankas arba duoda, arba neduoda pinigų. Balsių mokyklos atveju bankai nedavė pinigų, nes savivaldybės rizika tuo metu buvo per didelė, savivaldybei neskolino, ir tada „Merko“ turėjo patys iš savo nuosavo kapitalo finansuoti.
Vilniaus apšvietimo projektui irgi nedavė finansavimo bankai, tada savivaldybė nutraukė sutartį.
– O kodėl nereikia pirkimų procedūrų? Ar jus tuomet tiesiogiai atsirenka „Axis“, ne savivaldybė?
– Čia yra „Axis“ rizika susirinkti finansavimą.
– Tai čia jūsų dvišaliai santykiai?
– Dvišaliai santykiai yra tarp savivaldybės ir koncesininko.
– O tarp koncesininko ir jūsų irgi dvišaliai santykiai?
– Taip. Realiai „Axis“ daro, tik sakau – projektas nėra iš patraukliausių rizikos prasme, kad čia galėtum iš labai daug ko rinktis.
– Kokias didžiausias rizikas įžvelgiate, kaip jas būtų galima mažinti?
– Politinė rizika. Tai matyti netgi sprendimų priėmime, kai nėra vieningos nuomonės. Tai reiškia, kad ateityje rizika, pasikeitus valdančiajai daugumai, gali tik labiau aštrėti.
Yra ir statybos rizika – projekto viduryje. Pavyzdžiui, bankrutuoja statybų rangovas ir turi jį pakeisti. Tau visa sąmata gali brangti. Lazdynų baseino pavyzdys kol kas geriausias, kai „sprogo“ rangovas ir dabar kainuos ne tiek, kiek kainavo rangos būdu. Realiai turės naują konkursą daryti, jei tie visi kiti jungtinės veiklos partneriai nesusitvarkys, ir savivaldybei tas jau garantuotai kainuoja.
Stadiono komplekso statybos atveju galvą skaudėtų „Axis“, kuris yra tas rangovas, kuris atsirenka subrangovus. Aišku, „Axis“ gali pasakyti bet kuriuo metu, kad mes susimokame baudą ir išeiname, o mes, pvz., būsime į projektą įdėję 60 milijonų eurų ir mums ta bauda – tai kas? Ji nepadengia nieko.
– Bet „Axis“ kažkaip jums atsako už projekto gyvybingumą?
– Apsiriboja baudos sumokėjimu.
– Kokia yra bauda?
– Reiktų pasitikslinti. Gal 12 mln. eurų.
– O kaip finansuojantys bankai bus užtikrinti, kad atgaus lėšas?
– Jie atgaus lėšas su sąlyga, kas mes savo indėlį subordinuosime. Blogiausiu scenarijumi mes neatgauname nieko, nes mums tiesiog nieko nelieka po to, ką bankai atsiima. Mūsų dalis yra rizikos buferis padengti skirtumą tarp to, ką savivaldybė yra pasiryžusi sumokėti blogiausiu scenarijumi, ir to, ką bankai skolina.
– Kieno lėšomis taip rizikuosite?
– Tai mūsų pensininkų, taip pat Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD).
– Ar siūlėt savivaldybei kokių nors kitų būdų finansuotis?
– Mes sakėme, kad galime būti market makeriai (rinkos formuotojai) ir sukurti kam nors konkurenciją. Bet nėra kam sukurti. Niekas net neįšoka, kad sakytų, aš irgi noriu, aš irgi galiu.
– Ar vertinote koncesininko verslo planą, kaip jam seksis 22 metus, ar pagrįsti lūkesčiai, kad savivaldybė neturės niekuo prisidėti? Ar biudžetas susidengs?
– Manau, susidengs. Dabar, kai sporto objektą įmeti į rinką, viskas susivalgo labai stipriai. Sporto augimas jaučiamas, noras sportuoti, mes dar kol kas neišmatavę to potencialo.
– Ar šis projektas atitinka jūsų finansinės grąžos tikslus? Ar jis atitinka vidurkį?
– Ne. Čia truputį yra tarsi subsidija. Bet tik dėl to, kad tikrai moderni administracija savivaldybėje, ir daro taip, kaip reikia daryti, ir sugebėjo iš to šlamšto, buvusio projekto, padaryt kažką gero.
Mums būtų žymiai patraukliau, jei savivaldybė sakytų, kad mes norime pasiskolinti, ir bet kokiu atveju grąžinsime visą sumą. Ir bankai visi paskolintų, ir mums paprasčiau būtų.
Dabar iš savivaldybės pusės rizikos yra absoliutus perkėlimas – arba mes gausime paslaugą, arba mes nemokėsime. Tai sukuria mums daug kliuvinių susirinkti finansavimą, ir ne taip viskas paprasta. Reikia skristi įtikinėti EIB dėdes, kurie galbūt nėra labai motyvuoti plėtoti projektą Lietuvoje, o gal geriau kokioje trečiojo pasaulio šalyje.
– Bet savivaldybė juk prisiima įsipareigojimus?
– Blogiausiu atveju jie iš 100 mln. eurų susimoka 80 mln. eurų.
– Blogiausias atvejis yra koks?
– Gali būti, tarkime, statybos problemos. Tuomet jie pasiima baudą ir sumoka tiek, kiek tu investavai. Tai force majeure čia, kur nutrūksta sutartis, ir tu atgauni 80 proc. to, ką tu idėjai.
– Jei iškristų „Axis“ statybos metu, kaip toliau tęstųsi projektas? Ar jūs toliau ieškotumėte kito dalyvio?
– Visuose PPP yra step in sąlyga. Jeigu kažkas negerai su sutartimi, finansuotojas turi teisę įeiti į sutartį, pataisyti, ir jeigu pataiso, gali išeiti arba toliau tęsti. Jei „Axis“ kas nors nepavyksta arba tyčia nori išeiti, tai atsiranda mūsų pareiga įeiti arba mes apskritai mokėjimų negauname. Čia ir yra tai, ko siekia savivaldybė, kad nebūtų taip, kad pastatė ir pabėgo.
-
Dar vienas žingsnis nacionalinio stadiono link: kaina sieks 156 mln. eurų, bus ir muziejus
-
Vilniaus savivaldybė imasi svarstyti nacionalinio stadiono sutarties projektą
-
Nacionalinis stadionas: kodėl vietoj 39 mln. vertės arenos statomas kompleksas už 156 mln. eurų?
-
Vilniaus savivaldybė išplatino vaizdus, kaip turėtų atrodyti Nacionalinis stadionas
