Dėl įtariamos korupcijos statybų priežiūros srityje tiriama per 150 nusikalstamų veikų – iš viso esama per 60 įtariamųjų, tarp jų – net šešių valstybės tarnybų darbuotojai.
Pasak Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovų, įtariama, kad valstybės tarnautojai per tarpininkus priimdavo kyšius išduodant statybos leidimus, viešinant, derinant projektus, priduodant įvairius nekilnojamojo turto objektus. Į teisėsaugos akiratį pateko ir Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai.
Interviu15min S.Muravjovas tvirtino, kad iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pasisakymo buvo galima suprasti, kad žmonės apie galimas tokias schemas žinojo, bet neišdrįso pranešti.
„Būtų įdomu išgirsti kodėl. Ar dėl to, kad jie nesijaučia saugiai ir mano, kad jų pateikta informacija gali būti nutekinta tretiesiems asmenims – galbūt net žmonėms, apie kuriuos yra pranešta? Labai dažnai tai yra vienas iš esminių rūpesčių žmonėms, kurie norėtų pranešti apie galimą piktnaudžiavimą“, – sakė S.Muravjovas.
– Kaip vertinate pastaruosius atvejus, pradedant nuo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atliekamo ikiteisminio tyrimo 6 valstybės institucijose baigiant tyrimais dėl galimo kyšininkavimo Biržų rajono, Neringos savivaldybėse?
– Manau, kad neturėjome nustebti išgirdę šią savaitę naujienas ne vien apie Vilnių, bet ir Biržus, Neringą. Nuo seno žinome, kad savivalda turi nemažai su korupcija susijusių iššūkių, problemų.
Įvairūs tyrimai rodo, kad tai yra ne vien su smulkiąja korupcija susiję iššūkiai, bet ir su stambiąja – giminių, bičiulių, politinių partijų interesų protegavimu. Ir, aišku, daug metų mes antikorupcinį dėmesį, visų pirma, skirdavome nacionaliniam lygmeniui – įvairioms ministerijoms, Vilniuje veikiančioms institucijoms, o savivaldybės, savivalda likdavo nuošalyje, žymiai mažiau dėmesio atitekdavo joms. Man regis, atėjo laikas šitą požiūrį keisti.
Jeigu norime iš esmės sumažinti korupcijos lygį šalyje, turime korupcijos lygį mažinti savivaldybėse.
Jeigu norime iš esmės sumažinti korupcijos lygį šalyje, turime korupcijos lygį mažinti savivaldybėse. Manau, kad jos tinkamai neužkerta kelio korupcijai savo kasdienėje veikloje, neskiria tinkamo dėmesio interesų deklaravimui, interesų konfliktų išvengimui. Ir dažnai žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad savivaldybių atstovai, visų pirma, tarnauja verslo vystytojų, stambesnių, galingesnių interesų grupių interesams, o ne bendruomenėms, kurios tuos žmones į savivaldybę arba išrinko, arba moka iš savo mokesčių jiems atlyginimą.
– Apie savivaldybes, jų korupcijos lygį kalbama ne pirmus metus – ypač didesnių galių suteikimo savivaldai kontekste. Tuomet kritikuojama, kad merai – kaip carai savo karalystėse, kurie daro, kaip jiems reikia.
– Mano akimis, kaip ir aišku, kad su didesne laisve ateina ir didesnė atsakomybė. Jeigu gauni daugiau galių, tai taip pat turėtum skirti daugiau dėmesio rizikų suvaldymui ir atsiskaityti, kaip priiminėji sprendimus.
Taip pat skirti daugiau dėmesio tų sprendimų pagrindimui. Aišku, kai ateina daugiau pinigų, su didesniais pinigais ateina ir daugiau galimų rizikų, įvairiausių galimybių tiesiog pasisavinti tuos pinigus tiems, kurie nori tai padaryti piktnaudžiaujant savo padėtimi. Ateina daugiau interesų ir iš verslo pusės tuos pinigus kaip nors gauti.
Iš principo Lietuvoje vis daugiau gyventojų mano, kad jie neturi tinkamo poveikio politikams, o stambus verslas kaip tik turi ypatingą prieigą prie sprendimų priėmėjų.
Aišku, kad verslas siekia pelno ir su juo reikia bendrauti, išgirsti jų poziciją, bet kaip savivaldos atstovas, be abejo, turi, visų pirma, padėti bendruomenės nariams suprasti, kad atstovauji mūsų interesams ir tavo sprendimai visų pirma leidžia mums gyventi geriau, jaustis saugiau.
Ir aš matau milžinišką atotrūkį, kai kalbame apie tą santykį tarp bendruomenių narių, vietos gyventojų ir vietos politikų. Mūsų duomenimis, savivaldybės itin retai bendrauja su vietos gyventojais. Taip, karts nuo karto konsultuojasi, praneša apie kažkokį įvykį, bet matome, kad iš principo Lietuvoje vis daugiau gyventojų mano, kad jie neturi tinkamo poveikio politikams, o stambus verslas kaip tik turi ypatingą prieigą prie sprendimų priėmėjų.
Tai, visų pirma, yra savivaldybių politikų ir savivaldybių tarnautojų rankose. Jie gali tai pakeisti ir turi pradėti nuo savęs, nes žmonės su savivaldos atstovais susiduria žymiai anksčiau negu su nacionalinio lygmens institucijų žmonėmis.
– Vilniaus meras Remigijus Šimašius sakė, kad apie galimą korupciją įtarė. Jeigu rinkoje apie tai kalbama, meras tai nujaučia, kodėl tuomet tie žmonės, kurie taip elgiasi, išlieka savivaldoje?
– Dažnai niekas daugelį metų nesikeičia. Man regis, kad Lietuvoje, kaip ir kitose naujose ES valstybėse, politikai kartais pasinaudoja labai suprantama, bet netinkama priedanga – pasirenka nežinoti.
Ir tiesiog suprasdami, kad pokyčiui reikia daug resursų, daug pastangų, renkasi kitokius, labiau įveikiamus prioritetus. Maža to, kad dažnai visuomenės nuomonė būna – ką tu čia pakeisi.
Man džiugu matyti, kad mes Lietuvoje pagaliau sutarėme, kad galime šį bei tą pakeisti. Džiaugiuosi, kad kolegos iš STT skiria savivaldos skaidrumui ir korupcijos mažinimui daug dėmesio ir esminis klausimas dabar – kas toliau.
Politikai kartais pasinaudoja labai suprantama, bet netinkama priedanga – pasirenka nežinoti.
Turime ikiteisminius tyrimus, nemažai duomenų, kas vyksta ne vien Vilniuje, bet ir Biržuose, Neringoje. Nustebčiau, jei tik šiose trijose savivaldybėse yra su korupcija susijusių problemų.
Bet klausimas, kaip keisis Vilniaus miesto savivaldybė? Ar suras resursų tinkamai tvarkyti darbuotojų interesų deklaracijas? Ar pradės sekti, kaip deklaruojami interesų konfliktai? Ar skirs pakankamai dėmesio savo vidinių pranešimų kanalui, kad žmonės, kurie susiduria su korupcija, galėtų saugiai pranešti apie tai?
Iš mero pasisakymo buvo aišku, kad žmonės kalba, bet neišdrįsta pranešti. Būtų įdomu išgirsti kodėl.
Ar dėl to, kad jie nesijaučia saugiai ir mano, kad jų pateikta informacija gali būti nutekinta tretiesiems asmenims – galbūt net žmonėms, apie kuriuos yra pranešta? Labai dažnai tai yra vienas iš esminių rūpesčių žmonėms, kurie norėtų įsitraukti į antikorupcinę veiklą arba pranešti apie galimą piktnaudžiavimą. Jeigu taip yra, labai svarbu, kad Vilniaus miesto savivaldybė arba bet kokia kita savivaldybė labai aiškiai papasakotų, kaip viskas vyksta, kodėl žmonės galėtų ir turėtų jaustis saugiai ir, pagaliau, – taip pat turėtų bent kelis antikorupcinius rodiklius.
Iš mero pasisakymo buvo aišku, kad žmonės kalba, bet neišdrįsta pranešti. Būtų įdomu išgirsti kodėl.
Mano akimis, Vilniui tikrai yra kur pasitempti. Tai rodo ir mūsų savivaldybių skaidrumo indeksas. Ką ten kalbėti apie konkrečius veiksmus – kartais trūksta elementarios antikorupcinės informacijos, kurią šiaip tikėtumeisi rasti viešai.
– Kaip jūs vertinate tas pačias institucijas, kurios yra ne savivaldybių lygmenyje, o pavaldžios ministerijoms – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, Darbo inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija? Atrodo, dėl savivaldybių visiems aišku, o čia yra tos organizacijos, kurios turi prižiūrėti.
– Pokalbis apie stambią korupciją nėra patogus. Dabar Lietuvoje esame lūžio taške, nes esame pratę skirti šiek tiek dėmesio antikorupcijai ant popieriaus – iki šiol dažnai šito užtekdavo.
Neabejoju, kad pasižiūrėję į didžiosios daugumos jūsų įvardytų organizacijų puslapius, mes surastume šį bei tą apie korupcijos prevenciją, veiksmų planus, tačiau dažniausiai liktume nesupratę, o tai pagal ką šitos institucijos matuoja savo antikorupcinę sėkmę, ką iš tikrųjų daro, kiek resursų tam veikimui skiria. Tai atspindi bendrą viešojo sektoriaus nuostatą antikorupcijos atžvilgiu.
Dabar esame lūžio taške, nes supratome, kad jei norime pasistūmėti į priekį, gauti geresnį įvertinimą antikorupcijos suvokimo indekse, matyti pažangą kituose tyrimuose, privalome ne vien kalbėti apie stambesnės korupcijos pažabojimą, bet ir pradėti su tuo tvarkytis.
Tai nėra pokalbis apie smulkią korupciją, kuris dažnai yra paprastesnis vien dėl to, nes tai yra pokalbis apie viešųjų paslaugų kokybę. Tai yra pokalbis apie interesų konfliktus, nusišalinimą priimant tam tikrus sprendimus, pokalbis apie žmones ir organizacijas, kurios dažnai turi labai daug galių. Be abejo, tokiam veikimui reikia didesnių resursų ir iš savivaldybių pusės, daugiau žinių, kai kalbame apie specialistus, kuriems yra pavesta tvarkyti šitą klausimą. Kas dar svarbiau – politinės valios, išrinktų politikų noro atsiskaityti visuomenei bei stebėti tą pokytį.
Nuo kitų metų turėsime Korupcijos prevencijos įstatymą, kuriame tos atsakomybės bus sudėliotos žymiai aiškiau ir mes galėsime žymiai tiesmukiau kalbėtis su jumis apie konkrečių politikų, įstaigų vadovų atsakomybę už skaidrumo lygį jų institucijoje, už antikorupciją jų institucijoje.
– Vilniaus apygardos prokuroras vakar spaudos konferencijos metu sakė, kad jei kas nors atpažįsta save tokioje situacijoje, būkite geri, ateikite pas mus patys. Kaip vertinate tokią situaciją, kai prokuroras kviečia prisipažinti?
– Matote, statybų sektorius iš principo yra ypatingas sektorius ta prasme, kad jame yra labai daug interesų, sukasi milžiniški pinigai ne vien Lietuvoje, bet ir kitur.
Infrastruktūros projektai, nekilnojamo turto projektai antikorupciniu vertinimu yra vieni iš rizikingiausių projektų, kadangi yra nemažai vadinamosios žinių asimetrijos – tam tikra grupė žmonių turi reikiamų žinių, kokį sprendimą priimti. Taip pat yra dideli pinigai – iš tyrimų matome, kad statybų sektoriaus atstovai yra vieni aktyviausių lobistų.
Suprantu, kad šiuo atveju mes kalbame apie tai, kad kolegos iš teisėsaugos pasielgė pakankamai naujoviškai ir, aš manau, netiesiogiai pripažino, kad antikorupcinė sėkmė priklauso ne vien nuo jų, bet ir nuo aktyvių piliečių.
Manau, kad tai yra labai drąsus žingsnis, kuris atspindi besikeičiančią proto būseną, kuri kalba, kaip pasiekti rezultatų kovoje su korupcija. Vis daugiau teisėsaugos institucijų supranta, kad būtina bendrauti su žurnalistais, skatinti žurnalistinius tyrimus, atverti vis daugiau duomenų, nes tai užtikrina žymiai geresnę korupcijos prevenciją. Klausimas, ar žmonės atsilieps į tokį prašymą.
Iš įvairių tyrimų matome, kad Lietuvoje žmonių, norinčių įsitraukti į antikorupcinę veiklą nedaugėja. Atvirkščiai, šiek tiek mažėja – galbūt tai yra duoklė mūsų teisėsaugos institucijų darbui, tai pačiai STT.
Kita vertus, man atrodo, kad tai taip pat akivaizdus požymis iššūkių, su kuriais, ypač savivaldoje, mes taip ir nesusitvarkėme. Žmonės nėra tikri, kad jie gali pranešti apie problemą saugiai, konfidencialiai, ir manau, kad Generalinė prokuratūra, kuri yra atsakinga už Pranešėjų apsaugos įstatymą, tikrai visai neblogai juda šiuo klausimu į priekį, skiria tam dėmesio, bet šiuo klausimu yra ką veikti. Būtų labai įdomu pamatyti, kiek žmonių iš tikrųjų vėliau atsilieps, kiek žmonių praneš.
– Kaip manote, kas turi pasikeisti visuomenėje, teisėkūroje ar pačiame supratime, kad tokių situacijų nebeturėtume ar jų bent jau būtų daug mažiau?
– Aš laukčiau Lietuvos savivaldybių asociacijos reakcijos. Manau, kad savivaldybių atstovai negali nepastebėti šių įvykių. Manau, kad tai yra puiki proga ar netgi žadintuvo skambutis imtis antikorupcijos savivaldoje iš esmės, nes iki šiol dažnai antikorupcija savivaldybėse buvo pamestinukės vietoje. Jai tikrai neskirdavo tiek dėmesio kiek turėjo.
Norėčiau, kad savivaldybių atstovai pradėtų, pirma, nuo savęs, antra, nuo savivaldybių valdomų įmonių. Iš įvairių tyrimų matome, kad šios įmonės lieka bičiulių, giminių, politinių partijų įdarbinimo cechais.
Aš taip pat tikiuosi, kad Vidaus reikalų ministerija (VRM) taip pat sureaguos ir skirs dar daugiau dėmesio savivaldos klausimui jau iš skaidrumo perspektyvos.
