Kauno modernizmo istorijos takais ir takeliais 15min leidosi kartu su Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėju Sauliumi Rimu, kuriam talkino Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) ir originalių ekskursijų organizatoriaus „Ekskurso“ savanoris Žilvinas Rinkšelis.
„Tikslių teritorijos ribų nėra. Iš viso numatomi 64 pastatai, tačiau ne visi jie yra lygiaverčiai. Ši teritorija labiau vertinga kaip visuma“, – pabrėžė S.Rimas.
„Kol kas nominuojamos teritorijos ribos yra neaiškios, tačiau ji turėtų apimti didžiąją dalį Naujamiesčio. Tiesa, pradžioje galvota teikti nominacijai ne teritoriją, bet konkrečius pavienius pastatus – jų buvo numatyti 64. Vis dėlto, atsižvelgę į užsienio ekspertų patarimus, priėmėme sprendimą, jog teritorija labiau vertinga kaip visuma“, – pabrėžė S.Rimas.
Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą. Pasak S.Rimo, modernizmas tuo metu reiškė ne tik kitokius, tinku dengtus, plokščiastogius lenktomis linijomis pastatus, bet taip pat bylojo ir apie naują filosofiją. Architektūroje netrūko šviesos, erdvumo, o tai buvo priešinga ankštiems carinės Rusijos kambarėliams ir kabinetams. Tai diktavo ir laisvų darbo sąlygų madas.
„Tarpukario modernizmo architektūros dekore vyrauja minimalizmas. Minimaliomis priemonėmis siekta sukurti visavertį kūrinį. Meistriškumas išreikštas be jokių akivaizdžių elementų, pagražinimų. Tam tarnavo, pvz., langų linijos.
Suprantama, tuomet nepagalvota apie tinko ir drėgmės ar plokščių stogų ir sniego gausos problemas, tačiau galiausiai, bėgant laikui, tai buvo išspręsta tam tikrais pataisymais. Modernizmas – tai namas-mašina, skirta gyventi žmonėms. Svarbiausia – erdvumas ir funkcionalumas“, – šią architektūros kryptį apibūdino S.Rimas.
Vertingiausi Kauno tarpukario modernizmą atspindintys objektai (informacija parengta remiantis autc.lt medžiaga):
1. Centrinio pašto rūmai (Laisvės a. 102; 1930–1932 m.)
Tai vienas iš svarbiausių tarpukario laikotarpio Kauno reprezentacinių statinių, modernumo ir tautiškumo derinys.
1932 m. penkių aukštų su rūsiu centrinis paštas buvo laikomas aukščiausiu Kauno statiniu, tikru orientyru, ir vadintas „dangokrapščiu“ (architektas Feliksas Vizbaras). Statinys pasižymi ne tik modernizmo bei „tautinio stiliaus“ elementų derme, tačiau ir gana prabangiu interjeru, su liftais ir netgi dušais darbuotojams, fasade įmontuotu elektroniniu laikrodžiu.
Pašto statyba kainavo apie 1 500 000 Lt, dar 250 000 Lt išleista papuošimams ir įrenginiams. Neapsieita ir be skandalų. Vienas jų – prakalbta apie į sienas dedamas senas plytas ir norą iš to užsidirbti. Ne itin patenkinti pastato funkcionalumu buvo ir tarpukaryje jame dirbę paštininkai.
Pašto interjeras gana gausiai dekoruotas žymiausių to meto dailininkų Šimonio ir Kalpoko darbais. Sovietiniu laikotarpiu pašto interjeras buvo šiek tiek pakeistas.
2. Buvę bendrovės „Pieno centras“ rūmai (Laisvės al. 55/ S.Daukanto g. 18; 1931–1934 m.)
Tarpukario Laisvės al. madas diktavo Holivudas – veikė net 10 privačių kino teatrų. Taip pat buvo pastatytas ir šis – vienas pirmųjų daugiafunkcių pastatų: pirmame aukšte veikė „Pieno centro“ krautuvėlė ir valgykla, į kurią šaltibarščių užsukdavo paskanauti ir Prancūzijos konsulo žmona. Taip pat per du aukštus išsidėstė geriausia Lietuvoje tituluota brolių Muralių vyrų bei moterų kirpykla, antrame aukšte glaudėsi administracinės patalpos, o trečiajame buvo įrengti gyvenamieji butai.
Tarpukario Laisvės al. madas diktavo Holivudas – veikė net 10 privačių kino teatrų.
Sovietmečiu architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bei Karolio Reisono kurtas statinys buvo pritaikytas akademinei veiklai. Dabartinės vaistinės vietoje kurį laiką veikė kavinė bei bankas.
Rūmai 1937 m. tarptautinėje parodoje „Exposition Internationale des Arts et des Techniques“ Paryžiuje buvo apdovanoti garbės diplomu ir bronzos medaliu. Savo aukštingumu, kaip ir Centriniai pašto rūmai, jie išsiskyrė iš kitų aplinkinių pastatų ir buvo puiki bulvaro užuomazga.
3. Kauno įgulos karininkų ramovė (A.Mickevičiaus g. 19; 1931–1937 m.)
1 300 000 litų atsiėjęs Karininkų ramovės pastatas – tai savotiška stilistinė mozaika, kuri turėjo atlikti ne tik karininkų korporacijos, bet ir vyriausybės reprezentacijos funkciją. Šiam puošniam statiniui suprojektuoti buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, sulaukęs net 30-ties pasiūlymų. Statybos baigtos 1937 m. Tiesa dėl pačios karininkų ramovės vietos virė didžiulės aistros – siūlyta ją statyti ant Napoleono kalno ar netgi vietoje Įgulos soboro, jį nuverčiant.
Įdomu, kad pirmojo aukšto langai apkaustyti grotomis ne saugumo sumetimais, o turint estetinių motyvų: be jų platūs langai tarp granito gabalų atrodytų per daug nenatūraliai.
Trys – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – herbai, puošiantys centrinį įėjimą, tuo metu tarsi siuntė žinią, jog rūmų šeimininkai saugo mūsų teritorijos sienas ir niekuomet „be Vilniaus nenurims“.
Pirmasis aukštas buvo viešas, jame įsikūrė didžiausias tuo metu ne tik Kauno rajone, bet ir Baltijos šalyse, „Trijų milžinų“ restoranas, pirmasis aprūpintas stipria ventiliacija, kuri ne tik tiekė šviežią orą, bet ir traukė lauk prastą.
Kituose aukštuose veikė viešbutis, Prezidento kambarys (naudota daug ąžuolo, lietuviškų liaudies meno motyvų), žiemos sodas, skaitykla, šachmatų kambarys, šaudykla, sporto salė, valgykla ir kt. Seklyčia buvo įrengta kaip savotiška viduramžių menė – Vytauto Didžiojo garbei.
Pastate naudotos moderniausios tuo metu technologijos: signalizacija, telefonai, radijo įrengimai. Didžiojoje salėje keitėsi apšvietimas: galėjo įsižiebti net ir tautinių spalvų šviesos.
4. Kauno valstybinė filharmonija (E.Ožeškienės g. 12/ L.Sapiegos g. 5; 1925–1929 m.)
Tai buvę Lietuvos Teisingumo ir Seimo rūmai, kurių fasade kadaise buvo įrašyta, kad teisingumas yra valstybių pagrindas. Pastatas, kuriuo buvo išreikšta tai, kaip valstybė nori save reprezentuoti. Rūmai pasižymi valstybinėms įstaigoms, arba „oficialiajam stiliui“, būdingu monumentalumu, yra priskiriami prie neoklasicizmo stiliaus su ryškiais art deco architektūros elementais. Daug lietuvių liaudies meno motyvų.
Pirmiausia rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos (statybos atsiėjo 2,2 mln. litų), o 1936 m. nutarta ten pat priglausti ir Seimą (čia priimta 1938 m. valstybės Konstitucija).
Filharmonija į pastatą įsikėlė tik 1961 m. 2005 m. pradėti pastato rekonstrukcijos darbai truko trejus metus.
5. Iljinienės namas (K.Donelaičio g. 19; 1933–1934 m.)
Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės dviejų aukštų, trijų butų gyvenamasis namas (architektas Arnas Funkas) – vienas iš ryškiausių tarpukario Lietuvos modernizmo pavyzdžių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Pažymėtina laisva ir novatoriška langų kompozicija.
Namas pastatytas žaibiškai: pradėtas sausį, baigtas tų pačių metų spalį. Ant stogo buvo įrengtas žiemos sodas-oranžerija.
6. Kristaus Prisikėlimo bažnyčia (Žemaičių g. 31A; 1933–1940 m.)
Tai bažnyčia, rodos, regima iš visų Kauno vietų, kuriai lemta buvo tapti nepriklausomybės paminklu. 1922 m. kilo idėja tuometėje Lietuvos laikinojoje sostinėje pastatyti Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu, charakterizuotų Lietuvos dvasios ypatybes, sietųsi su jos garbinga praeitimi ir kova už nepriklausomybę. Tikėtasi, jog bažnyčia Kaunui suteiks charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui.
Tikėtasi, jog bažnyčia Kaunui suteiks charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui.
Atsirado ir priešininkų, teigiančių, jog tautos simboliu negali būti vien tik katalikiškas simbolis. Galiausiai nuspręsta statyti kur kas asketiškesnį statinį, nei buvo numatyta iš pradžių. Vis dėlto ši bažnyčia projektuota kaip didžiausia Baltijos šalyse.
Pradėjus statybą manyta, kad bažnyčia kainuos apie 3–5 milijonus litų, iš kurių trečdalį finansuos valstybė, o kita dalis bus surinkta aukomis. Tikėta, kad darbą pavyks pabaigti per 3–4 metus, tačiau statybos nebuvo baigtos iki sovietinės okupacijos. Vokiečių okupacijos metais čia buvo popieriaus sandėlis. 1952 m. statinys pritaikytas Radijo gamyklai ir tik 1988 m. grąžintas tikintiesiems. Bažnyčios atstatymas baigtas tik 2004 m.
7. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (K.Donelaičio g. 8; 1937-1939 m.)
Iš pradžių buvo numatyta, jog rūmai papildys Karo muziejaus kompleksą, tačiau šios idėjos atsisakyta. Konkursui buvo pateikti net 28 projektai. Projektą įgyvendinti pavesta V.Landsbergiui-Žemkalniui – prof. Vytauto Landsbergio tėvui. Šalia įėjimo stūksantis didžiulis rutulys – tai tarsi padėtas architektūrinis taškas. Architektas ilgai žiūrėjo į pastatą, kuriam, rodos, kažko trūko, kol sumąstė padėti didžiulį rutulį.
Tiek pastato išorę, tiek ir jo vidų papuošė garsiausių tuometinių Lietuvos menininkų kūriniai: Broniaus Pundziaus bareljefai, Stasio Ušinsko vitražai ir Petro Kalpoko freskos.
Šalia, dabartinėje Lydos g., planuota įrengti funikulierių.
8. Buvęs E.Šneiderio namas (Vaidilutės g. 3; 1938 m.)
Namo, kuris priklausė Elijui Šneideriui, statyba tetruko pusę metų. Kiekviename aukšte įrengta po du butus: trijų ir keturių kambarių. Kaip įprasta, geriausi kambariai sujungti suveriamomis durimis, kiemo pusėje prie virtuvių įsprausti tarnaičių kambarėliai, tačiau nėra antrosios, ūkinės laiptinės – matyt, taupytas plotas; įrengtas liftas.
Siekiant vizualiai sumažinti namo aukštį, ketvirtasis aukštas padarytas siauresnis už apatinius. Pastatas išsiskiria elegancija – gražiomis formomis ir proporcijomis, taikliai parinktomis detalėmis (meistras – S.Kudokas). Ypatingo grakštumo teikia užapvalintais galais balkonai.
9. Notaro Kazimiero Škėmos daugiabutis namas (V.Putvinskio g. 60; 1933 m.)
V.Putvinskio g. ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje buvo laikoma viena prabangiausių gatvių mieste. Joje veikė ambasados. Joje modernizmą puikiausiai atspindėjo ir K.Škėmos daugiabutis namas.
Pastatą sudaro penki aukštai, pusrūsis ir pusaukštis pastogėje. Svarbiausias fasado akcentas – masyvus keturių aukštų erkeris, kiekviename aukšte besijungiantis su užapvalintą jo kampą atkartojančiais balkonais. Galinis fasadas neišraiškingas, svarbiausi jo elementai – laužytų formų balkonai, išsidėstę 2–5 aukštuose.
Vakarinėje pusėje namas jungiasi su Antano Gylio ligoninės pastatu, gretimame sklype iš rytų pusės stovėjęs medinis namas nugriautas sovietmečiu ir jo vietoje įrengtas skveras.
10. Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (K.Donelaičio g. 64/ V.Putvinskio g. 55; 1929–1936 m.)
Vytauto Didžiojo muziejaus statyba – vienas iš reikšmingiausių tarpukario architektūrinių reiškinių, užsitęsęs bemaž visą nepriklausomybės laikotarpį. Vienybės aikštė, kaip reprezentacinis kompleksas, pradėta formuoti 1921 m., čia įkūrus muziejų bei pastačius paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Ir nors šios erdvės buvo gan kuklios, nė viena šventė, minėjimas nepraeidavo be visuomenės susibūrimo šioje aikštėje.
1923 m. kompleksą sumanyta išplėsti. Naujame pastate ketinta įkurti įvairiausius muziejus.
Apie tai daugiau skaitykite: Ekskursija po trumpam atsiveriantį Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kuriame – milijonų verti eksponatai.
Taigi pirmasis žingsnis UNESCO pripažinimo kelyje žengtas – Kauno tarpukario modernioji architektūra įrašyta į preliminarųjį paveldo sąrašą. Dabar laukia antrasis žingsnis – nominuojamos vertybės detalios paraiškos parengimas, kuris yra ilgas ir sudėtingas procesas, galintis trukti daugiau nei dvejus metus. Jam įgyvendinti bus pasitelkti geriausi šalies specialistai, bendradarbiaujama su užsienio ekspertais ir UNESCO patariamosiomis organizacijomis. Pateikus nominaciją, toliau seks jos vertinimo procedūra, o galutinį sprendimą priims UNESCO Pasaulio paveldo komitetas.
Šiuo metu į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktos 1052 kultūros ir gamtos paveldo vertybės 165 valstybėse. Lietuva didžiuojasi šiame sąraše turėdama keturias pasaulio paveldo vertybes: Vilniaus istorinį centrą, Kuršių neriją, Kernavės archeologinę vietovę ir Struvės geodezinį lanką. Preliminariajame UNESCO sąraše taip pat yra Trakų istorinis nacionalinis parkas.
Tačiau, pasak S.Rimo, 36 Kauno objektai, kaip vienis, turi gavę kitą pripažinimą – Europos paveldo ženklą, kuriuo siekiama kurti bendrą europinį identitetą. Europos paveldo ženklą gali gauti ir nematerialios europinės vertybės. Kaunas vienintelis Lietuvoje gali didžiuotis turintis šį ženklą. Jo siekė, bet negavo Vilniaus universiteto ansamblis bei partizaninis judėjimas.
UNESCO yra skirtas pasaulio paveldui ir kultūrai, o Europos paveldo ženklas – bendrai Europos tapatybei ir atminčiai svarbūs dalykai. Į UNESCO nematerialųjį sąrašą, pasak Ž.Rinkšelio, įtraukti 3 lietuviški papročiai: kryždirbystė, sutartinių giedojimo ir dainų švenčių tradicijos.
