PLAČIAU SKAITYKITE: Atrinkti geriausio visų laikų NT projekto konkurso finalininkai
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras garsėja visoje Lietuvoje ne tik kaip unikali vieta renginiams, bet ir ekologiniu ūkiu.
Dvaro rūmus savininkas Vaidas Barakauskas tvarkyti pradėjo 2012 m. pabaigoje, o 2014 m. vasarą užbaigta šeimininko namo, svirno, dvi paukštidžių, ledainės ir malkinės rekonstrukcija. Dar po dvejų metų pabaigtas ir amatų namas, atstatyta XIX a. pirtis, taip pat – akmeniniai statiniai – rūkykla, arklidės, ferma.
2018 m. vasarą galutinai užbaigti interjero tvarkymo darbai dvaro rūmuose. Dvare išsaugotas ir naudojimui pritaikytas autentiškas rūmų rūsys, o atkurtuose XIX a. dvaro rūmuose dominuoja neoklasicistiniai motyvai, randami ir moderno elementai. Rūmai stovi angliško stiliaus parke, kur atsiveria gražūs peizažai.
V.Barakauskas tvirtina, kad daug siurprizų atsirasdavo vos pradėjus vieno ar kito pastato statybą/rekonstrukciją. Pavyzdžiui, savininkai neplanavo keisti visų rūmų stogo konstrukcijų, tačiau išardžius apdailą paaiškėjo, kad sveikos tik gegnės, kurios yra matomos ir dabar antro aukšto salėje.
Ilzenbergo dvaras įsirengęs elektromobilių krovimo stotelę, o ateityje ant dvaro fermos stogų numatyta įrengti 100 kw galingumo saulės elektrinę.
Dvaro rūmus galima išsinuomoti asmeninėms šventėms, verslo susitikimams, kultūriniams renginiams, vaikų ar suaugusiųjų stovykloms. Kai kurie atstatyti buvę ūkinės paskirties statiniai irgi pritaikyti poilsio ir sveikatinimo paslaugoms.
Dvaro projektuotojas – „Devyni architektai“, architektai – Arūnas Skrolis ir Jurgita Liubartaitė. Atskiras dvaro dalis projektavo architektai Idalija Bėčienė, Rapolas Bėčius, Vidutė Povilauskaitė, Vaiva Deveikienė ir Laimutis Januškevičius. Generalinis rangovas – „Constra“. Statybos darbai dvare pradėti 2012 metų pabaigoje, o baigti 2018 metų vasarą.
Konkurso komisijos narys, Lietuvos architektų sąjungos atstovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros docentas Linas Naujokaitis mano, kad šis objektas tikrai išskirtinis. Nepaisant to, kad šis dvaras yra privatus, galima sakyti, jog jis dirba visuomenės reikmėms.
„Ilzenbergo dvare organizuojama labai daug renginių ir viskas, kas ten daroma, yra atvira. Tai įdomus reiškinys, kuris yra įdomus visapusiškai. Be to, jis kitoks nei kiti visuomeniniai pastatai“, – sakė jis.
Jam antrina LNTPA vadovas ir komisijos pirmininkas Mindaugas Statulevičius, kuris priminė, kad Ilzenbergo dvaras ne tik buvo ne kartą apdovanotas asociacijos, bet ir pelnė Autentiškumo įvertinimą.
„Tai yra autentiškai atkurtas dvaras, kuris ypatingas tuo, kad jis vykdo ekonominę veiklą. Buvo prieita ne vien simbolinio atkūrimo keliu, bet įveiklinti pastatai. Būdamas jame jauti ankstesnę dvasią, kuri buvo ten jaučiama. Jis yra pavyzdinis ir ypatingas būtent tuo“, – kalbėjo jis.
Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras
2013 m. vasario 6 dieną, po dvejus su puse metų vykusių statybos darbų, duris atvėrė Vilniaus universiteto bibliotekos Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC). Tai pirmasis Saulėtekio slėnio statinys, aplink kurį vėliau iškilo kiti mokslo ir verslo klasterio pastatai. Centras veikia kaip erdvė, skirta studijoms, mokslui, darbui ir bendravimui.
Idėja statyti biblioteką kilo maždaug 1970–1980 metais, kai buvo rengiamas Saulėtekio alėjos užstatymo planas. Tačiau iš pradžių jos įgyvendinimui nebuvo nei lėšų, nei sutvarkytos teisinės bazės. Projekto atspirties taškas buvo tai, kad Vilniaus universitetui (VU) reikėjo naujos bibliotekos, nes senoji buvo įsikūrusi istoriniuose pastatuose senamiestyje, kur vietos plėtrai jau seniai nebuvo likę, o bibliotekos knygų fondai augo.
Atsiradus galimybei statyti biblioteką ir rengiant jos koncepciją ir projektą, buvo apsispręsta ne tik įrengti saugyklas, bet visų pirmiausia sukurti biblioteką – daugiafunkcį centrą, kuriame greta bibliotekos pagrindinių funkcijų – informacinės ir komunikacinės, aktyviai gyvuotų dar dvi: socialinė ir kultūrinė. Daug dėmesio skirta statinio prieinamumui, siekta pastato ir aplinkos dermės (pastato „įsiliejimo“ į aplinką).
Bibliotekoje įrengtos elektros energiją taupančios vėdinimo kameros su rotaciniais rekuperatoriais, pirmoji Lietuvoje gaisro gesinimo rūku stotis. Požeminiuose saugyklų ir techniniuose aukštuose sumontuota knygų transportavimo sistema.
Studentų ypač pamėgtas ir kartais net tarpusavyje jų antraisiais namais vadinamas centras dirba visą parą, 7 dienas per savaitę. Vartotojų zonose įrengta per 800 darbo vietų. Lankytojai gali naudotis aštuoniomis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, moderniai įrengta konferencijų sale, vaikams skirtu žaidimų kambariu, 3D spausdintuvu, specialiąja laboratorija su regos kompensacine įranga. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė. Bibliotekoje veikia IT laboratorija, kurią sudaro individualūs darbo kambariai, skirti darbui su specialia programine įranga.
VU bibliotekos MKIC, kurio fondą sudaro per tris milijonus dokumentų, nuo pat atidarymo pradžios tapo vienu iš patraukliausių universiteto bendruomenės erdvių, į kurią ateinama ne tik mokytis, ruoštis paskaitoms, bet taip pat jaukiai praleisti laiką su draugais, diskutuoti, kurti.
Bibliotekos projektuotojas – Rolandas Palekas.
L.Naujokaičio nuomone, VU biblioteka MKIC yra reiškinys ir tarnauja visuomenei.
„Šis pastatas tarnauja visiems. Be universiteto juo naudojasi daugelis kitų, tiek miestas, tiek kitos organizacijos. Tai išskirtinis objektas tiek architektūriniu sprendimu, jos kokybe ir, aišku, paskirtimi. Visos funkcijos pastate išspręstos labai moderniai ir jo panaudojimas yra labai įvairus“, – įsitikinęs jis.
M.Statulevičiaus teigimu, tai – išskirtinis architektūros ir visuomenės funkcionalumo pavyzdys.
„Auštų technologijų, išmanių sprendimų kupina viešoji erdvė labai jautriai atsirado mokslo miestelyje, labai gerai ir organiškai integravosi. Buvome sužavėti technologijomis, kurios ten įdiegtos. Tai šiuolaikinėms studijoms puikiai pritaikytas objektas, kuriame vyksta ir renginiai, koncertai. Dėkingos ir kviečiančios užsukti erdvės“, – sakė jis.
Balsių mokykla
Vilniaus Balsių mokykla – pirmoji sostinėje po nepriklausomybės atkūrimo iškilusi mokykla. Be to, tai pirmasis įgyvendintas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės (Private and Public Partnership – angl.) pavyzdys. Šio modelio esmė – privatus subjektas pastato mokyklą, ją prižiūri ir administruoja, o už tai gauna metinį atlyginimą.
11,2 tūkst. kv. m mokyklai administruoti įsteigta UAB „Balsių mokyklos SPV“, kurios 100 proc. akcijų priklauso nekilnojamo turto „Merko” grupei. Ji rūpinsis mokykla iki 2035 metų, o paskui mokyklą neatlygintinai perduos savivaldybei.
2011 metų rugsėjo 1 d. duris atvėrusioje ugdymo įstaigoje mokosi 1217 pirmų – aštuntų klasių mokinių, suformuotos 67 klasės. Didžioji mokinių dalis – apie 90 proc. – Balsių gyventojai.
Statinys išsiskiria keliomis moderniomis erdvėmis. Pavyzdžiui, valgykla transformuojama į renginių salę. Taip pat įrengtos dvi sporto salės, didžioji ir mažoji šokių salės, sporto aikštynas, o jame – krepšinio bei futbolo aikštės, lengvosios atletikos sektorius.
Pamokos vyksta erdviose klasėse, daugelyje jų įrengti TV ekranai. Kabinetai suprojektuoti blokais pagal atskiras disciplinas: kalbų, technologijų ir pan. Dailės, keramikos erdvės, modernios virtuvės su šiuolaikine buitine technika ir visa reikalinga įranga, dirbtuvės su 3D spausdintuvais ir lazerinėmis staklėmis.
Galima sakyti, mokykla pradėjo naują, modernų Balsių rajono raidos etapą, suteikė taip reikalingas erdves ne tik mokiniams, bet ir vietos bendruomenės poreikiams bei gerokai padidino viso rajono patrauklumą. Kartu jos statyba parodė, kad naujų mokyklų statyba Vilniaus mieste ne tik galima (iki tol paskutinė nauja mokykla buvo atidaryta prieš beveik 20 metų), bet ir būtina norint užtikrinti darnų miesto vystymąsi. Tai buvo impulsas, davęs pradžią rengti šiandien atidaromų naujų mokyklų projektus, pasinaudoti Balsių mokyklos sukaupta patirtimi.
Vilniaus Balsių mokyklos projektą inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė. Mokyklos projektą parengė architektas Sigitas Kuncevičius. Generalinis projekto rangovas – „Merko statyba“, tapusi Vilniaus miesto savivaldybės paskelbto viešojo konkurso nugalėtoja.
L.Naujokaitis Balsių mokyklą vadina šviesuliu.
„Pagaliau Lietuva pastatė naują, modernią mokyklą. Jos išskirtinumas pasižymi ne tik vidiniais interjero sprendimais, bet ir mokymo proceso organizavimu. Mokyklą naudoja ir bendruomenė, o tai sako, kad ji yra šiuolaikiška ne tik savo architektūriniais, urbanistiniais, medžiagų ar technologiniais sprendiniais, bet kartu ir visuomeniniais aspektais tai yra modernus objektas“, – įsitikinęs jis.
Pasak M. Statulevičiaus, vertinant projekto atsiradimo istoriją, reikėtų jo iniciatorius pasveikinti už drąsą.
„Tai labai funkcionalios architektūros pastatas, kuri išliko aktuali iki šių dienų. Nesijaučia, kad mokyklai jau 9 metai, nes viskas prižiūrėta, išlaikyta ir išsaugota. Tai pateisina pasirinktą modelį, kad privatus sektorius ne tik pastato, bet aptarnauja ir prižiūri objektą, o viešajam sektoriui, savivaldybei paliekama tik ugdymo funkcija. Atskirtos funkcijos leido pasiekti puikų rezultatą“, – sakė LNTPA vadovas.
„Eglės“ sanatorija
Gydymo paskirties sanatorinio gydyklų komplekso statyba Birštono mieste buvo vykdoma etapais: 2011 m. pradėta B korpuso rekonstrukcija, 2012 m. pradėta A korpuso rekonstrukcija, 2014 m. pradėta gydyklų pastato statyba, 2016 m. pradėta C korpuso statyba.
Kompleksas sudarytas iš keturių tarpusavyje sujungtų korpusų. Pirmajame įsikūrusi centrinė registratūra, kavinė, erdvi valgykla, kino ir koncertų salė, mineralinio vandens biuvetė, Gintaro SPA ir gyvenamieji kambariai. Antrajame korpuse svečių laukia procedūrų bei gydytojų kabinetai, vaikų kambarys, parduotuvėlė, grožio salonas, gyvenamieji kambariai, o ant pastato stogo įkurta pergolė su saulės terasa.
2020 metais duris atvėrė naujas ir modernus sanatorijos gyvenamas korpusas su funkcinės diagnostikos ir reabilitacijos centru. Naujajame korpuse įrengta 140 kambarių.
Pastatai suprojektuoti linijinės struktūros, taikant harmonijos principus. Šalia esančiame sklype rekonstruota mineralinio vandens biuvetė.
Bendrovių „Eriadas“ ir „Eglės“ sanatorija valdomos bendrovės „Namita“ ir „Birštono šaltinis“ įgyvendino gydymo paskirties sanatorinio gydyklų komplekso statybos projektą. Projektuotojas – „Vakarinis fasadas“, architektas – Darius Jakubauskas. Užsakovas – „Birštono šaltinis“ (sanatorijos A ir B korpusai) ir „Namita“ (gydyklos ir C korpusas). Generaliniai rangovai „Kortas“ (A korpusas) ir „Kaminta“ (gydyklos ir C korpusas).
Vertinimo komisijos pirmininko nuomone, šis projektas yra ne tik didelio mastelio, bet kartu svarbus regioniniu lygmeniu. Čia buvo sukurta daug darbo vietų, taip pat efektyviai išnaudoti esami pastatai ir sukurtos naujos funkcijos, kurios pritraukė investicijas į Birštoną.
„Sanatorijos pastatuose funkciškai protingai suplanuotos erdvės, panaudoti vietiniai resursai, kas tapo stipriu postūmiu verslo aplinkos, užimtumo gerinimui regione. Pastatai išpildyti estetiškai, darniai įsikūrė jautrioje gamtinėje aplinkoje“, – tikino LNTPA vadovas.