Pradžiai viena nuotrauka ir testas – parodykite šią nuotrauką draugui, kaimynui ar kolegai, ir paklauskite – kokia čia Lietuvos vietovė?
Spėjimų turbūt nebus daug, ir kažin ar nors vienas įvardins teisingai, kad čia viena centrinių Vilniaus miesto dalių. Taip, Šnipiškės mus verčia pripažinti, kad Vilniuje turime vietų, kurios atrodo kaip 20 amžiaus pradžios kaimas.
Bet ne ilgam – ir šis tekstas būtent apie tai.
Rajonas, kurį civilizacija aplenkė
Vilniui užgimus ir augant kairiajame Neries krante, Šnipiškės buvo kaimas už miesto ir staiga miestui perlipus per upę liko varguolių rajonu. Nors planų praryti Šnipiškes buvo – gūdžiame sovietmetyje Vilniaus plėtra buvo numatyta būtent į Šnipiškes, o ne į vakarinę pusę (kur dabar Lazdynai, Karoliniškės). Bet dėl Šnipiškių specifikos – daug mažų sklypų, daug savininkų – tokios idėjos atsisakyta. Todėl jie paliko kaimą miesto viduryje, o su daugiaaukšte mūrine bei stambiaplokšte statyba Vilnius nušuoliavo toliau į šiaurę.
Šnipiškės taip ir liko stovėti beveik nepakitusios, su visu savo netvarumu, problemomis, ir, be abejo, žavesiu. Gal ir gerai, nes liko ir autentikos, ir galimybė (bei pareiga!) arti senojo centro kurti geresnį miestą.
Taip, medinė architektūra – žavu, tačiau absoliuti dauguma tų, kurie ja žavisi, negyvena Šnipiškėse, neturi kasdien vandens pasisemti iš šulinių, neklampoja purvinomis ir kreivomis gatvelėmis. Todėl šis rajonas turi atsinaujinti, pasistiebti, priimti naujus gyventojus, išlaikyti autentiškos dvasios, tapti patrauklus ir mielas visiems – ne tik kontrastų mėgėjams.
Klaida, tapusi galimybe
Atėjo laikas šiam rajonui parodyti gerokai gražesnį savo veidą ir kurti vertę miestui – tapti ne už fasadinės Konstitucijos prospekto pusės slepiamu sandėliuku, o dar viena šarminga ir savo veidą atradusia Vilniaus dalimi.
Ir dabar kasdien per savo kabineto langus matau Šnipiškes – taip, čia šiuo metu yra didžiausių kontrastų Vilniuje vieta, tačiau šie kontrastai mums patvirtina, kad miestas auga didžiuliais tempais, nes modernumas kakta į kaktą liečiasi su praeitimi. Nenorite ar bijote miesto augimo? Pažiūrėkite, į ką virsta nustoję augti ir stagnuojantys miestai.
Kodėl sakau, kad, kas sovietmečiu buvo nedarnios miesto plėtros klaida, dabar kažkuriuo požiūriu yra Vilniaus sėkmė ir gera galimybė? Nes Šnipiškės galėjo būti subjaurotos sovietmečio, jose būtų pastatytas eilinis sovietinis miegamasis rajonas. Panašiai įvyko su rytine Šnipiškių dalimi, rytinėje Kalvarijų gatvės pusės, kur anksčiau irgi buvo kitokia, mažaaukštė, architektūra. Palyginkite vaizdą šioje nuotraukoje: per vidurį einančios Kalvarijų gatvės kairėje – išlikusios senosios Šnipiškės, dešinėje – tai, kaip sovietų valdžia pakeitė jų veidą.
Tokiu keliu, beje, po Antrojo pasaulinio karo nuėjo daugybė Rytų Vokietijos miestų, kur stambiaplokščiai namai įkėlė kojas į pačius miesto centrus. Todėl ir sakau, kad anuometė netvari plėtra suteikė progą šią klaidą ištaisyti šiandien – sukurti Šnipiškėms veidą.
Pasivaikščioti Šnipiškėse – misija neįmanoma?
Šnipiškės nėra ir nebus Vilniaus senamiestis. Nėra ir nebus eilinis miegamasis rajonas. Skiriasi gatvių tinklas ir pobūdis, pastatai, kiemų tipai. Čia turi susiformuoti jaukus perimetrinis miesto užstatymas, su patogiais pasivaikščiojimo takais ir gyvu pirmuoju pastatų aukštu. Šnipiškės turi atrasti savo unikalų veidą, kuriame matytųsi ir jų praeitis, ir modernus Vilnius.
Artimiausias šiai vizijai turėtų būti Naujamiestis, bet ne visai dabartinis, o toks, koks jis turėtų tapti po visų mūsų planų įgyvendinimo (apie Naujamiestį parašysiu atskirai vėliau).
Norime gyvybės Šnipiškėse – reikalaujame, kad nauji vystomi projektai komercijai numatytų pirmąjį aukštą. Kitu atveju praeiviui tai bus negyvi objektai, kokių, deja, jau turime prikaišiota ir čia, ir kitur. Štai vienas toks pavyzdys iš Krokuvos gatvės, kai pirmasis aukštas paskiriamas negyvai erdvei – už sienos besislepiančiam garažui:
Tačiau priešais šią sieną turime ir gerą pavyzdį – pirmasis aukštas paskirtas restoranui:
Prie blogųjų Šnipiškių augimo pavyzdžių negaliu nepaminėti RIMI prekybos centro Žalgirio ir Geležinio vilko g. sankryžoje – kai pirmiausia į akis krenta milžiniška automobilių aikštelė (su atgrasia ir miesto vaizdą darkančia metalinio bokšto milžiniška iškaba), tarsi kliūtis, kurią turi įveikti, norėdamas patekti į parduotuvę, tai tikriausiai daug lankytojų tikėtis ir negali.
Miesto gyvybę po truputį atsukame veidu į Šnipiškes. Nes juk Konstitucijos prospektas irgi yra Šnipiškių dalis (aš irgi dirbu Šnipiškėse), bet to dažnai nesuvokiame, nes visas Konstitucijos prospektas formuotas taip, tarsi jis būtų atsisukęs į upę, o Šnipiškėms rodo nugarą. Tai gerai iliustruoja toks neigiamas pavyzdys – „Europos“ prekybos centras, kuris iš Lvovo gatvės net neturi normalaus įėjimo.
Tokių klaidų yra ir daugiau, bet jų žemėlapyje nepamatysi, tik būnant pačiose Šnipiškėse. Pavyzdžiui, geriu kažkada kavą pas Šnipiškių seniūnaitį kieme, matau dulkėtą gatvę, už jos – dangoraižius, o nuo šių atsklinda kondicionierių triukšmas. Nes kai juos statė, niekam nerūpėjo ta apleista Šnipiškių pusė – dabar turėsime spręsti ir šią problemą.
Kai Konstitucijos prospektas atsisuks į Šnipiškes, nauda bus abipusė. Šnipiškėse jau atsiranda namų, iš kurių bus malonu pėstute ateiti į darbą dešiniajame Vilniaus centre. Senuose Šnipiškių medinukuose, tikiuosi, atsiras ir išskirtinių jaukių restoranų, kuriuose pietaus ir vakarieniaus biurų darbuotojai. Tikiuosi, tokios užsislėpusios Šnipiškių įdomybės kaip sentikių cerkvė Giedraičių gatvėje taps žinomos daug didesnei daliai vilniečių, nei yra dabar.
„Einame pasivaikščioti į Šnipiškes” – tą ne kartą sakiau savo kolegoms, tą gal retkarčiais pasako gidai, bet šiaip šios frazės iš vilniečių lūpų neišgirsite net ir įtempę ausis – pasivaikščiojimas Šnipiškėse daugeliui gali skambėti kaip oksimoronas. Bet, galiu lažintis, situacija po kelerių metų pasikeis.
Ką keičiame, ką saugome?
Pokyčių yra labai daug ir jie jau vyksta. Štai pagrindiniai Šnipiškių atsinaujinimai viename žemėlapyje:
Saugome Giedraičių gatvės ir aplinkinės teritorijos paveldą – čia turi išlikti senieji Šnipiškių namai, čia yra ir liks savotiškas Šnipiškių senamiestis. Žinoma, nemaža dalis tų namų turi problemų, dalis jų, pavyzdžiui, statyti be pamatų, bet restauracija įmanoma išsaugojant unikalią Šnipiškių architektūrą. Ir, tikiu, Šnipiškių dvasią.
O gatvių tinklą Šnipiškėse atnaujiname iš esmės – jei anksčiau gatvės čia priminė prastą Lietuvos kaimą, tai netrukus jos bus patogios batams, dviračių ratams ir automobiliams. Viena pagrindinių, Giedraičių, gatvių šiuo metu rekonstruojama, ji virs vienkrypte gatve, turinčia ir patogų šaligatvį, ir dviračių taką (ko anksčiau čia niekada nebuvo).
Taip pat atnaujiname ir trumpą S.Fino gatvę – tarp Giedraičių ir Kalvarijų gatvių.
Linkmenų gatvė jau irgi tvarkoma, ji humaniškėja (vėlgi – galimybės pėstiesiems ir dviratininkams), šalia jos atsiranda ir gyvenamoji funkcija – anksčiau tai buvo pramoninė gatvelė. O juk ši gatvė labai svarbi – jungianti vis gyvesnį Žalgirio gatvės rajoną su centru.
Kernavės gatvės dalies dabar net nėra – projektą ką tik patvirtinome, ji atsinaujins per dvejus metus ir sujungs Lvovo gatvę su Žalgirio gatve. Dviejų eismo juostų, su želdiniais, su dviračių ir pėsčiųjų takais greta.
Tiesa, gerokai anksčiau Kernavės gatvę planuota paversti magistraline, kuri tęstųsi ir per Baltojo tilto pievą bei Baltąjį tiltą. Šios idėjos atsisakėme, nes nors ir patogesnis susisiekimas automobiliu būtų su miesto centru, tačiau tam turėtume paaukoti labai daug – Baltąjį tiltą, pievą greta, Vašingtono skverą, ramesnes Šnipiškes. Taip, dabar turime problemą dėl susisiekimo Žaliuoju tiltu, kartais pėsčiomis pereiti Baltąjį tiltą užtrunka mažiau nei automobiliu apvažiuoti per Žaliąjį, tačiau, jei per Baltojo tilto pievą nutiestume magistralinę gatvę, tai būtų projektas iš 70-ųjų, ne iš šių laikų.
O dabar Kernavės „gatvė“ atrodo blogai, labai blogai:
Jau projektuojame naują Krokuvos gatvės jungtį su Daugėliškio gatve – tai irgi prisidės prie patogesnio judėjimo Šnipiškėse. Parengti ir šių abiejų gatvių – Krokuvos ir Daugėliškio – rekonstrukcijos projektai, sutvarkysime jas dar šios kadencijos metu ir tokiu būdu sukursime pagrindinių Šnipiškių gatvių tinklą. Tiesa, Daugėliškio gatvės atkarpą svarstome išgrįsti akmenimis:
Kitų smulkesnių gatvelių laikas jau irgi atėjo – čia įpareigojame ir vystytojus, kurie į Šnipiškes atsigręžia vis dažniau.
Kas sieja visas šias atnaujinamas gatves be to, kad visur bus galima patogiai vaikščioti ir važiuoti dviračiu? Labai svarbu, kad visos jos kuriamos žalios – su želdiniais greta gatvių: medžių alėjos atsiras ir Giedraičių, ir Kernavės gatvėse. Dabar, žvelgiant iš paukščio skrydžio, Šnipiškės atrodo žalios – tačiau toks vaizdas yra dėl augalų privačiuose kiemuose, tuo tarpu gatvėse medžių beveik nėra. Suprasdami, kad keičiantis rajono užstatymui ne visuose privačiuose sklypuose bus išsaugoti visi želdiniai, maksimaliai apželdinsime gatves alėjomis, kuriomis bus malonu vaikščioti ir karštą dieną. O iš vystytojų reikalaujame, kad kurdami projektus numatytų ir želdinius – nors anksčiau to ir nebuvo prašoma.
Ar viską galime ir ar viską reikia išsaugoti, kas dabar yra Šnipiškėse? Kai nugriovėme metalinius garažus, kur jau projektuojame skverą šalia atkeliaujančios Kernavės gatvės, sentimentų nebuvo niekam. Tačiau yra ir subtilesnių vietų. Suprantu, kad daugelį žavi pažiūrėti iš šono į akmenimis grįstą grindinį, šiaudinius stogus ir lietaus vandens surinkimo bačkas, bet turime galvoti ir apie mieste gyvenančių gyventojų patogumą. Nors ir gerokai pavėluotai, bet ir Šnipiškių gyventojai turės gerokai patogesnes sąlygas gyventi ir kurti buitį. Ar nuo to Šnipiškės taps mažiau šarmingos? Nemanau. Kaip ir susitvarkęs Senamiestis ar Užupis netapo mažiau patrauklūs tiek gyvenimui, tiek turizmui. Daug svarbiau, kur tik eina, išsaugoti bendrą Šnipiškių vaizdą – siauros gatvelės ir maži namai. Neabejoju, kad Giedraičių gatvė ir jos prieigos ilgainiui taps savotišku Šnipiškių senamiesčiu.
Medinė architektūra – gražu, puoselėtina, saugotina. Tačiau toli gražu ne visa – štai tokių sandėliukų sankaupa negali būti saugoma vertybė:
Naujos žaliosios ir viešosios erdvės
Bet medžių alėjos palei gatves toli gražu nebus vieninteliai žali Šnipiškių akcentai – čia turime daug daugiau gerų pokyčių: du nauji parkai ir du skverai.
Šalia Linkmenų gatvės atsiranda dvi naujos viešosios erdvės – Japoniškas sodas ir Senvagės parkas.
Su Japonišku sodu turėjome sudėtingų reikalų – tiek dėl paties prastai parengto pradinio projekto, kuris išbrango, tiek dėl kelių šeimininkų, valdančių projektą. Bet prieš gerą mėnesį savivaldybė tapo vienintelė šio projekto šeimininkė, todėl, neabejoju, greitai bus pradėtas Japoniško sodo kūrimas. Jis įsikurs šioje vietoje:
O pradinė jo vizija atrodo taip:
Tarp Linkmenų ir Geležinio vilko gatvės kažkada tekėjo plati Neris, kuri vėliau seko ir liko tokia, kokią turime dabar. Tačiau toje vietoje Šnipiškėse kuriame Senvagės parką, kuris sujungia išlikusius Senvagės vandens telkinius, sukuria rekreacijos zonas, ir dviračių taku Nerį sujungs su Ozu. Jau kitąmet patys galėsite įsitikinti, kokia smagi nauja žalia zona su medinėmis terasomis virš ežerėlių čia atsiras. O dabar, neabejoju, daugelis net nesate buvę toje Šnipiškių dalyje.
Tarp Giedraičių ir Kintų gatvių jau kuriamas skveras, kurį vilniečiai balsavime pavadino Šnipiškių aikšte. Skveras turėtų tapti centrine medinių Šnipiškių vieša erdve, kartu simboline bendruomenės susirinkimų, renginių ir mugių vieta. Šioje vietoje dar visai neseniai buvo metaliniai garažai, dabar jau valosi vieta statyboms. Užtruksime (juk ir su Birutės taku bei panašiais šabakštynais palei Nerį Žvėryne reikėjo laiko), bet sutvarkysime – bus gražu.
O dar visai neseniai ši erdvė atrodė štai taip:
Dabar tuštoka ir nesutvarkyta, nors vietinės bendruomenės jau pamilta, erdvė Giedraičių ir Krokuvos gatvių sankirtoje virs Drakono pieva – skveru su aktyvaus ir pasyvaus laisvalaikio zonomis.
Kol kas ji atrodo taip:
Beje, Drakono pievos pavadinimo kilmės istorijos nežino net kai kurie artimiausi kaimynai – teko išbandyti greta šios pievos ant „Swedbank“ stogo įsikūrusią krepšinio aikštelę (tai, beje, irgi unikalus Šnipiškių akcentas) ir su „Swedbank“ darbuotojais aptarti būsimus pokyčius – jie nežinojo, kad Drakono pieva pavadinta taip todėl, kad Šnipiškės dažnai pavadinamos Šanchajumi, o vienas iš Kinijos simbolių – drakonas.
Žinote, kas, manau, yra svarbiausias šių pokyčių rezultatas? Šnipiškės tampa patrauklios judėti pėsčiomis ir dviračiu. Dabar jos apeinamos ir apvažiuojamos (esu važiavęs dviračiu iš Jeruzalės per Šnipiškes į centrą – tikrai ne pats maloniausias maršrutas) – natūralu, nes nebuvo tam tinkamos infrastruktūros. Bet po visų pokyčių, keliavimas per Šnipiškes taps tikrai maloniu – nauji pėsčiųjų ir dviračių takai, tarp jų – unikalios žaliosios erdvės. Tikiuosi, tai įvertins ir Konstitucijos prospekto augančių biurų darbuotojai – iš aplinkinių rajonų ateiti pėsčiomis ar atvažiuoti dviračiu į darbą jau netrukus bus vienas malonumas.
Kas dar padėtų paspartinti Šnipiškių atsinaujinimą?
Trukdžių sklandžiam Šnipiškių atgimimui, žinoma, yra.
Dabartinė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vykdoma žemės nuomos politika taip pat smarkiai stabdo Šnipiškių atsinaujinimą. Paprastas pavyzdys – turite sandėlį ar kitą ūkinį objektą Šnipiškėse (o tokių objektų čia dar daug likę). Planuojate jo konversiją į komercinės ar gyvenamosios paskirties objektą – tokiu atveju prarandate žemę, ant kurio šis objektas stovi. Todėl daugybė tokių mirusių objektų stovi ir nesikeičia – niekas nenori keisti objektų paskirties ir atnaujinti jų, jei dėl to neteks teisių į sklypą, ant kurio objektas stovi. Todėl čia turime visokių servisiukų – NT savininkai laukia geresnių laikų konversijai įgyvendinti. Žinoma, mes nenorime bet kokios konversijos – ji turi atitikti bendrą rajono viziją. Tokias privačias investicijas miestas labai sveikina.
Ar visos privačios iniciatyvos savaime geros? Ne, deja, tenka kovoti ir su kai kurių NT verslininkų godumu, kai mums bandoma prakišti įvairių keistų projektų Šnipiškėse, galvojant tik apie savo finansus, bet ne apie miesto vaizdą. Turime suvaldyti ir jas.
Bet, spėju, dabar jau tik laiko klausimas, kada Šnipiškių atgimimas įsibėgės ne tik miesto iniciatyva. Tiesiame gatves, kuriame viešąsias erdves – tai tas šturmas, kurio šiam rajonui labai reikėjo. Pokyčiai apsupo Šnipiškes iš visų pusių – atėjo laikas joms pasikeisti iš vidaus.
Aplink, žinoma, taip pat vyksta daugiau pokyčių – nepaliečiau pietinės Šnipiškių dalies, kurios daugelis jau nebelaiko Šnipiškėmis, nors ten yra Šnipiškių gatvė: Baltojo tilto pieva su praplėstais sporto kompleksais, Neries krantinė, išplėstame VU Planetariumo atsirasiantis STEAM muziejus, artėjanti Šnipiškių gatvės rekonstrukcija, konkursų kartelę įveikę aukštybiniai pastatai ir kiti pokyčiai – bet čia jau kitos istorijos dalis.
O Šnipiškių pažinimui rekomenduoju atrasti šviežią savivaldybės projektą „Neakivaizdinis Vilnius“ – „išstudijuokite“ šį rajoną lengvoje savarankiškoje ekskursijoje: https://neakivaizdinisvilnius.lt/studijos/snipiskes/
Kviečiu visus – eikite, tyrinėkite, kad po kurio laiko galėtume palyginti pokyčius. Rajonas, kuris buvo apeinamas, kuris buvo ignoruojamas, kuris degė, dulkėjo ir girgždėjo, turi progą tapti nauju Vilniaus traukos centru. Ir, net neabejoju, taps.
