Apie rimtą verslą Malukai iš pradžių net negalvojo. Ilgai brandinę aliejaus gamybos idėją ir ieškoję įrangos, sveikais produktais pirmiausia apsirūpino patys ir apdalino draugus bei artimuosius. Tik sulaukę pagyrų panūdo ieškoti patarimų, kaip savo XIX a. statytame namie išspaustą aliejų paversti preke, ir ėmėsi jį pardavinėti gyvasaliejus.lt.
„Ploto požiūriu turime 0,63 ha žemės. o idėjų požiūriu – labai didelį ūkį!“ – potalui 15min.lt tvirtino Ieva, su vyru pradėjusi gaminti gyvą aliejų.
Viename tinklalapyje taip rašoma apie Ievos ir Tomo „alchemijios laboratoriją“: „Čia viskas gimsta, virsta, tampa nauja substancija. Sėklos tampa tyru šalto spaudimo aliejumi. Spygliai, lapai, uogos, gėlės mirkdami aliejuje keičia savo būvį ir tampa aliejine ištrauka. Medus ir vaškas virsta balzamais.
 |
| Stop kadras iš laidos/Ieva ir Tomas Malukai |
Kurdami naujas substancijas, gilindamiesi į gydomąsias augalų galias, rūpinamės savo ir kitų sveikata bei grožiu. Viskas kuriama su meile ir atida gamtai, siekiame iš naujo atrasti lietuviškose pievose ir miškuose užaugintų augalų galias. Juk mes esame viso to dalis!“
Universitetas, biuras, Artimieji Rytai, kaimas
„Dvidešimt penkeri mano gyvenimo metai klojosi pagal aiškų šeimos ir visuomenės planą: baigiau mokyklą, universitetą, dirbau, ištekėjau. Viskas sklandu, tačiau nuobodu“, – taip viename tinklalapyje savo ankstesnį gyvenimą apibūdino Ieva. Diplomuota filosofė dirbo administracinį darbą, istoriją baigęs Tomas – bendrovėje „Omnitel“.
Pasigedę iššūkių ir ieškodami atsakymo, kokio iš tiesų gyvenimo norėtų, jie paliko biurus ir išvažiavo dirbti gidais į Artimuosius Rytus. Po pusmetį praleisdavo Turkijoje ir Egipte, iš kur organizuodavo trumpas istorines ekskursijas į Jordaniją bei Izraelį. Po trejų metų pora vėl panoro didesnių pokyčių. Tęsti tos pačios veiklos, kad ir kitoje šalyje, nebenorėjo, atsikando ir nuolatinio intensyvaus darbo su žmonėmis.
Mėnesio atostogas po paskutinio sezono sutuoktiniai praleido Izraelyje, savanoriaudami dykumos stovykloje. Kitų kultūrų stebėjimas jaunai moteriai pakuždėjo, kad reikia asmeninės laisvės ir kūrybos erdvės. Būtent tuomet jie, miestiečiai (Tomas – klaipėdietis, Ieva – kilusi iš Kauno), suprato – nori kraustytis į kaimą. Dar būdami toli nuo Lietuvos pradėjo dėlioti tolesnius planus ir grįžo nebe į namus sostinėje, kur šeimininkavo nuomininkai, o kone tiesiai į Rokiškio rajoną. Trejus metus gyvenę ant lagaminų ir vėl neturėdami, kur apsistoti, – keletą dienų glaudėsi tai pas vieno, tai pas kito tėvus, – ėmė skubiai ieškoti sodybos. Ją nusipirko per kelias dienas – trečią iš aplankytų, nors, tiesa, apžiūrėjo ne vieną (per visą Lietuvą nuvažiavo gal tūkstantį kilometrų).
„Namas labai gražus – 160 metų senumo, su visa viduje likusia autentika, – pasirinkimą portalui 15min.lt aiškino Ieva. – Ir sklypas gražus – auga senos obelys, vaismedžių sodas. Viskas išsaugota: klėtis, didelis akmeninis tvartas. Klėčiai – apie 100 metų, tvartui panašiai. Patiko autentika. Apėmė jausmas – ateini ir tinka.“
„Dirbdamas tikrai fiziškai sunkiai, per dieną išspaudi stiklinę. Vien vyras gali tai padaryti, moteriai pasukti neįmanoma.“
Tiesa, po euforijos laukė darbas – reikėjo viską tvarkyti. Sodyba ketverius metus buvo negyvenama, todėl vidus prašėsi rimto remonto. Sutuoktiniai valė, šveitė, dažė, restauravo krosnis, įsirengė kanalizaciją. Tačiau rąstinio namo išorės nekeitė. Pašnekovė pripažino, kad į remontą investavo daugiau, nei sumokėjo už sodybą, bet suma neišgąsdino – naujieji šeimininkai daug ką atliko patys, specialistai tik įrengė patogumus ir pakeitė langus. „Viską sudėjus, buvo du, tris ar net keturis pigiau, nei Vilniuje butą nusipirkti“, – skaičiavo Ieva.
Aliejų spaudė net mėsmale
Iki gyvo aliejaus verslo dar praėjo nemažai laiko. Sodybą nusipirkę rugpjūtį, ką tik iškepti kaimo gyventojai įsikraustė jau rugsėjį – lygiai prieš trejus metus. Visą rudenį intensyviai tvarkėsi. Ką veikti Lietuvos pakraštyje žiemą, galvos nesuko – kūreno krosnis ir skaitė knygas. Pavasarį gimė sumanymas užsiimti alternatyviu turizmu – organizuoti virtualias keliones: kviesti žmones šeimomis, po du-tris, gaminti žydiškus patiekalus, groti tenykštę muziką, rodyti filmus ir taip pažindinti su šalimi. Atsirado tinklaraštis, pradėjo važiuoti klientai, bet šeimininkai suprato, kad iš to nieko doro neišeis – prasidės trintis, mat gyventi teks tame pačiame name, viskam organizuoti reikia daugiau žmonių.
Kodėl aliejus, o ne morkos ir bulvės – pasėjai ar pasodinai, nukasei, pardavei turguje… „Nebūtų paprasčiau. Morkas sunku auginti, bulves irgi nelengva“, – nusikvatojo pašnekovė.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Tomas Malukas |
Mintis apie aliejų Tomo galvoje sukirbėjo visai netikėtai, beieškant įdomaus įrenginio darbui ir pamačius įdomų aliejaus spaustuvą. „Pradėjome nuo meškerės“, – juokėsi Ieva, prisimindama verslo užuomazgas.
Ją vyro idėja užkabino: „Jau buvau pradėjusi galvoti, kaip atsisakyti kosmetikos. Ieškojau aliejaus, bet neradau tinkamo. Toliau viskas rutuliojosi natūraliai: atsisakėme sintetinės kosmetikos, kremų, pradėjome naudoti aliejus, dovanoti juos draugams ir artimiesiems. Tai pasiteisino – visi buvo patenkinti, gyrė ir dėkojo. Kai jauti, kad yra susidomėjimas, geras produktas, interesas laipsniškai auga.“
Pirmą aliejų iš garstyčių sėklų pora išspaudė prieš dvejus metus. Tomas dar prieš tai išmėgino mėsmalę – ji iškart sulūžo, nors keli aliejaus lašai išvarvėjo, bet rimčiau ėmė dirbti tik su rankiniu spaustuvu, atsisiųstu iš Nyderlandų. Šis aparatas eksperimentų irgi neatlaikė – sulūžo po poros mėnesių. „Negalėjome pagaminti didelio kiekio. Tai yra sunkus darbas – dirbdamas tikrai fiziškai sunkiai, per dieną išspaudi stiklinę. Vien vyras gali tai padaryti, moteriai pasukti neįmanoma. Paskui Tomas pradėjo mąstyti, kaip aparatą galėtų varyti elektra“, – pasakojo Ieva.
„Viską sudėjus, sodyba buvo du, tris ar net keturis pigesnė, nei Vilniuje butą nusipirkti.“
Dar beieškant spaustuvo, ji ėmė domėtis augalais, iš kur gauti kokybiškų aliejingųjų sėklų, kas Lietuvoje jas augina.
Verslininkai naudoja tik Lietuvoje auginamas sėklas, patys laukuose renka ar užsiaugina vaistažolių – šiemet didžiulis laukas geltonavo medetkų žiedais. Eksperimentuodami išbando įvairius augalus, pavyzdžiui, augino kanapes. Turimos žemės (0,63 hektaro) nepakanka, kad patys prisiaugintų sėklų – aliejui reikia ne kilogramo ir ne dešimties. Sėklas pora perka iš ūkininkų, nors jas augina tik vienas kitas. Pradėjo nuo garstyčių, kurias augina bičiuliai. Kanapes ir linus augina vos keli, saulėgrąžas – apskritai tik vienas ūkininkas. Rasti sėklų sunku ir dėl to, kad pirkėjai kelia itin aukštus reikalavimus – kad jos būtų auginamos be cheminių trąšų. Daugelis tiekėjų natūraliai tapo nuolatiniais, nors prie jų neprisiriša – vieni nustoja auginti reikiamas sėklas, kiti pradeda.
„Gera kosmetika turi būti valgoma“
Aliejaus gamintojai yra savamoksliai – Lietuvoje tokių kursų nėra. Galima mokytis nebent gaminti kremus. Sutuoktiniams rūpėjo sužinoti, kurie augalai dera Lietuvoje ir kas ką augina. Mintis sėklų atsivežti iš užsienio net nekilo, nors tai būtų paprasčiau. „Neturėjome, iš ko mokytis. Nėra, kas gamintų tokią kosmetiką. Pradžioje mokėmės iš knygų ir interneto. Pernai rudenį išvažiavome į vieną ūkį Anglijoje pasistažuoti, bet daugiau gavome ekologinio ūkio vystymo patirties. Nuvylė, nes projektas – komercinis, parodomasis, ne tai, ko tikėjomės“, – atviravo pašnekovė.
Sutuoktiniai gamina tik kosmetinį aliejų, atstojantį kremą, kūno losjoną, makiažo valiklį, bet jis tinkamas ir valgyti. Kai kurie klientai aliejų po šaukštelį geria ryte kaip maisto papildą, Malukai jo užvarvina ant salotų. „Gera kosmetika turi būti valgoma“, – tvirtino jos gamintoja, pati tik tokią vartojanti. Tiesa, šio aliejaus kaip maisto papildo nepardavinėja, mat tam reikėtų papildomai sertifikuoti.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Tomas ir Ieva Malukai |
Be to, mažu spaustuvu pora išgauna nedaug aliejaus. Jei pradėtų gaminti maistui, jis būtų neįperkamas. Didesnė išeiga būtų su dideliu spaustuvu. Ievos žodžiais, sėkloje yra 8-10 proc. drėgmės, kokybiškame Kretos aliejuje – apie 3 proc., o tame, kurį gamina Malukai, – vos 0,02 proc. Nedidelis šalto spaudimo presas iš sėklų beveik neišspaudžia vandens. Didesni spaustuvai šiek tiek pašildo sėklą ar įkaitina ją vien slėgiu, taigi, išgaunama daugiau drėgmės. Todėl Bryzgių aliejus yra tirštas, savito natūralaus kvapo ir spalvos, išsaugo vertingas savybes – vitaminus, mineralus, rūgštis. Kad neprarastų gerųjų savybių, Ieva stengiasi naudoti tik vieną ar porą sudedamųjų dalių.
Sulaukė savanorės japonės
Žinios apie Malukų ūkį jau plinta ir užsienyje – rugpjūčio pabaigoje jie sulaukė savanorės pagalbininkės japonės. Ši lietuvius susirado per pasaulinę ekologiškų ūkių organizaciją „Worldwide Opportunities on Organic Farms“ (WWOOF), kuriai jie priklauso. Natūralia terapija ir kitais dalykais besidominti, masažą praktikuojanti viešnia atkeliavo pažiūrėti, ką sutuoktiniai daro, ir pasimokyti, kaip gaminami aliejai, kokios žaliavos naudojamos.
Visą savaitę japonė su lietuviais spaudė aliejų, gamino balzamus, rinko medetkas ir kitaip padėjo ūkyje. Šeimininkai su viešnia dalinosi žiniomis ir kartu sėmėsi naujos kultūrinės patirties. Tolesniame savanorės kelionių maršrute – Latvija ir Čekija.
Malukai taip pat draugiškai sutinka kiekvieną, smalsaujantį, kaip gaminamas aliejus, – ir pirkėjus, ir jų produkcijos platintojus. „Priimame kiekvieną, neslepiame gamybos proceso. Nebijome, kad nukopijuos idėją, – tai neįmanoma, nes kiekvienas gamina unikaliai. Pradedame dirbti su parduotuvėlėmis, partneriams rengiame apmokymus. Dar geriau, jei jie atvažiuos pas mus ir patys pamatys. Viską išsamiai papasakojame, kad žinotų, ką parduoda“, – pasakojo Ieva.
