Bendrovės „DTZ Group“ direktorius D.Makauskas LRT televizijos ir SEB banko projekto „Lietuva gali“, skirto verslui regionuose skatinti, herojumi. Šiame projekte dalyvaujantys penki patyrę ir daug pasiekę verslininkai konsultuoja savo gimtuosiuose kraštuose įsikūrusias įmones, kad padėtų joms ne tik išgyventi, bet augti ir tapti geriausiomis.
Nuo informacinių technologijų – prie akmenų
Iš Anykščių kilęs 25-erių verslininkas dar studijuodamas informatiką nusprendė: samdomo darbo nedirbs. Tad nieko nelaukdamas pasuko į verslą. Užsimoję eksportuoti prekes į Norvegiją, su partneriu įkūrė UAB „DTZ Group“, bet didelės sėkmės nesulaukė, todėl ėmėsi kurti tinklalapius. Šis sumanymas irgi nebuvo vykęs – jam teko skirti daug laiko, kvalifikuotiems programuotojams nusisamdyti ir aktyviai rinkodarai reikėjo didelių investicijų. Kadangi pajamos buvo nedidelės, jauni vyrai vėl metėsi į naują sritį.
Pirmųjų mėginimų imtis verslo D.Makauskas nevadina nesėkme („nebuvo krachas, kad viskas sugriuvo ir pinigus sudeginome, tiesiog pasirinkome kitą kryptį“) – priešingai, žlugę bandymai jam suteikė nemažai pamokų ir padėjo rasti veiklą, kuri neštų stabilias ir augančias pajamas. Dabar verslininkai viską atlieka patys, taigi gali dirbti lanksčiau ir turi neribotas galimybes plėstis. Šios priklauso tik nuo to, kiek galima nusamdyti kvalifikuotų žmonių už tokį atlyginimą, kad grąža būtų kuo didesnė.
„Mintis pardavinėti akmenukus kilo ne man, – portalui 15min.lt pasakojo verslininkas. – Tai jau buvo pradėjęs kolegos tėvas. Jis turėjo įmonę Ukmergėje, kuri užsiėmė paminklais, ir matė paklausą tokiems gaminiams. Pagalvojome, kad galime padaryti kitaip – siūlyti gaminius plačiau, vežti tiesiai iš tiekėjo, sukurti patrauklesnes pakuotes. Idėja gimė ne mums, bet dabartinę koncepciją ir tiekimo sistemą sugalvojome patys. Bent iki šiol Lietuvoje to niekas nedarė.“
Užpernai rudenį įmonėje pradėjo dirbti dviese – atsivežę pirmą sunkvežimį, skaldą patys pakavo, patys ją vežiojo po prekybos tinklus, patys ieškojo tiekėjų ir klientų. Dabar darbuotojų – jau penki. Iš pradžių, pasakoja D.Makauskas, net neturėję planų akmenukų parduoti tiek, kiek šiandien. Pirmus metus verslininkai bendradarbiavo tik su paminklų pardavėjais ir apželdintojais, o šiemet produkciją ėmė tiekti parduotuvėms.
Ir stalams gaminti, ir statiniams restauruoti
Jų tinklalapio adresas – granitogaminiai.lt (šių neįmantrių žodžių kombinacija padeda interneto paieškoje atsidurti pirmose pozicijose), bet įmonė parduoda ir bazaltą, marmurą, skalūnus, dolomitą, serpentiną. Akmens verslininkai atsiveža iš Lenkijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Kinijos, kitų šalių. Lietuviškas – tik žvirgždas. Tie įvairiaspalviai gludinti akmenukai tinkami paberti šulinio dugne, sodyboms papuošti.
„Tokių akmenų rūšių prekybos centruose anksčiau nebuvo galima įsigyti. Reikėdavo važiuoti arba pas meistrus, arba pas paminklais prekiaujančius žmones, – kalbėjo pašnekovas. – Mes nusprendėme akmenukus pasiūlyti tiesiai pirkėjams per parduotuves, atidarėme mažmeninės prekybos vietą Vilniuje, sukūrėme patrauklias pakuotes, plečiame asortimentą ir stengiamės prekę padaryti kuo prieinamesnę.“
Anot D.Makausko, itin pasiteisino sprendimas akmenukus parduoti mažesnėse ir patrauklesnėse pakuotėse. Anksčiau jie buvo pakuojami po 40 kg, dabar – po 25 kg. O visai mažos – vieno ir trijų litrų – pakuotės ekonomiškai nepasiteisino.
Panašios prekės dažniausia pakuojamos į baltus neperšviečiamus polipropileno maišus. Tokia pakuotė netraukia akies, pirkėjas negali apžiūrėti prekės. Todėl verslininkai sukūrė skaidrias plastikines pakuotes, pažymėtas specialiu ženklu. Nors jos – ne tokios patvarios ir kainuoja gerokai daugiau, pokytis atsipirko – pardavimai parduotuvėse iškart šoko į viršų.
Smulkūs akmenukai, D.Makausko teigimu, tinkami paberti ne tik ant takelių ar kapinėse, bet ir fontanuose, alpinariumuose – bet kur aplink namus. Didesnius akmenis žmonės perka net interjerui papuošti. Klientai turi ir neįprastų sumanymų. Pavyzdžiui, vienas žmogus pasigamino originalų stalą, įvairių spalvų marmuro pridėjęs po stiklo plokšte. O restauratoriai, dirbantys viename iš Kauno fortų, smulkintu granitu žada padengti sieną.
Lietuvių mėgstamiausias – lenkiškas granitas, kurio verslininkai parduoda daugiausiai tiek prekybos centruose, tiek urmu. Šią taškuotą akmens skaldą mėgstama naudoti ir kapinėse, ir apželdinant teritorijas. Vieni pirkėjai, kaip sakė pašnekovas, dairosi pigiausios produkcijos, nelabai galvodami, ką iš tiesų norėtų berti ant žemės, kiti, priešingai, renkasi optimalesnius variantus ar net specialiai pačius brangiausius akmenis.
Per projektą abu verslininkus aplankė gandrai
Pagrindinis „DTZ Group“ sandėlys stovi Ukmergėje, kuriam įsigyti verslininkai pasiėmė maždaug 70 tūkst. litų paskolą iš Ukmergės kredito unijos, specialaus verslumo skatinimo fondo. Vėliau teko prašyti ir antros paskolos. Anot D.Makausko, jas gauti nebuvo sudėtinga. Tiesa, projekto „Lietuva gali“ konsultantai sprendimą pirkti sandėlį supeikė – esą stokojant apyvartinių lėšų tokia investicija netikslinga.
„Bet kiek mokėjome nuomos, tiek dabar mokame paskolos įmokų, – atkirto pašnekovas. – Ją paėmėme dešimčiai metų, taigi nėra didelė našta. Pirmą paskolą, galima sakyti, jau atidavėme, tuoj bus paskutinė įmoka.“
Ar nesunku Lietuvoje pradėti verslą jaunam žmogui ir dar provincijoje? D.Makauskas supeikė aktyvų skatinimą kone kiekvienam tapti verslininku – esą ne kiekvienas tai sugeba ir ne kiekvienam tai įdomu. Bet, jei žmogus tikrai užsidegęs, esą jokio skirtumo, kur steigti įmonę. „Norvegijoje reikėtų mokėti norvegišką atlyginimą, taigi pradinė investicija, kol imtų plaukti pajamos, būtų didelė, gal nelabai pasitikėtų atvykėliu. Lietuvoje patiems galima viską pasidaryti.
Mes įmonę įsteigėme, dokumentus pasiruošėme ir buhalteriją tvarkėme patys. Administracinės išlaidos, galima sakyti, artimos nuliui. Gali koncentruotis į pinigus ir nedideles investicijas į produktą, projektą. Net neįsivaizduoju, kaip gali būti palankiau lietuviui kurti verslą kitoje šalyje. Jei lygintume sąlygas danui Danijoje, anglui Anglijoje ir lietuviui Lietuvoje, gal jiems ir paprasčiau nei mums čia. Bet mums savo šalyje, kur žinome, kas su kuo valgoma, tikrai paprasčiau,“
Jau dabar įmonės apyvarta – du ar pustrečio karto didesnė nei iš pradžių. Atsistoję ant kojų, verslininkai ketina plėstis į gretimas valstybes. „Kai tik apžiosime viską Lietuvoje, būtinai plėsimės į užsienį – Latviją, Estiją. Čia dar nepadarėme visko, ką galime, todėl mėtytis ir eiti į užsienio rinką kol kas būtų per drąsu ir kvaila“, – samprotavo pašnekovas.
Beje, projektas „Lietuva gali“ sutapo su maloniais pokyčiais abiejų „DTZ Group“ partnerių gyvenime – pagausėjo jų šeimos. Kolegai sūnus gimė prieš pat pirmą filmavimą, o D.Makausko dukra į pasaulį atėjo baigiantis filmavimams, po trijų mėnesių.
