2022 metų pasaulinis spaudos laisvės indeksas: didžiulis Lietuvos šuolis

Paskelbtas Pasaulio spaudos laisvės indeksas, kuriame vertinama žiniasklaidos padėtis 180-yje šalių ir teritorijų, atskleidžia dvigubai išaugusią poliarizaciją, kurią sustiprina informacinis chaosas. Tai skatina nesutarimus šalių viduje, taip pat poliarizaciją tarp šalių tarptautiniu lygmeniu.

Demokratinėse visuomenėse didėja nesutarimai dėl išaugusios nuomonių žiniasklaidos sklaidos ir dezinformacijos, kurią sustiprina socialinė medija.

Tarptautiniu lygmeniu demokratijas silpnina asimetrija tarp atvirų visuomenių ir despotiškų režimų, kurie kontroliuoja savo žiniasklaidą ir internetines platformas ir vykdo propagandinius karus prieš demokratijas.

Rusija pasauliniame laisvės indekse rikiuojasi 155-oje vietoje, o jos užpulta Ukraina – 106-oje, Kinijai teko 175 vieta. Ji, pasak nevyriausybinės organizacijos, naudoja savo teisėkūros arsenalą, kad suvaržytų savo gyventojus ir „atkirstų“ juos nuo likusio pasaulio, ypač Honkongo, indekse užimančio 148 vietą.

Didėja konfrontacija tarp „blokų“, kaip matyti iš nacionalisto Narendros Modi vadovaujamos Indijos (150 vieta) ir Pakistano (157 vieta). Spaudos laisvės trūkumas Artimuosiuose Rytuose ir toliau daro įtaką Izraelio (86-oji vieta), Palestinos (170-oji vieta) ir arabų valstybių konfliktui.

Žiniasklaidos poliarizacija skatina ir stiprina vidinį socialinį susiskaldymą demokratinėse visuomenėse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Indekse JAV užima 42 vietą.

Socialinės ir politinės įtampos didėjimą skatina socialinė žiniasklaida ir naujoji nuomonių žiniasklaida, ypač Prancūzijoje (26 vieta indekse). Nepriklausomos žiniasklaidos slopinimas prisideda prie aštrios poliarizacijos tokiose „neliberaliose demokratijose“ kaip Lenkija (66 vieta), kur valdžios institucijos įtvirtino visuomeninio transliavimo kontrolę ir privačios žiniasklaidos „pakartotinio polonizavimo“ strategiją.

Indekso viršuje esančių Šiaurės šalių – Norvegijos, Danijos ir Švedijos – trijulė ir toliau išlieka demokratijos pavyzdžiu.

Moldovos (40 vieta) ir Bulgarijos (91 vieta) žiniasklaida, nors vis dar priklauso oligarchams arba yra jų kontroliuojama, suteikia vilties, nes pasikeitus valdžiai tikimasi gerėjančios žurnalistų padėties.

Šių metų indekse rekordiškai daug – 28 šalyse – padėtis priskiriama prie „labai blogos“.

12 šalių, įskaitant Baltarusiją (153 vieta) ir Rusiją (155 vieta), yra indekso raudonajame sąraše, žyminčiame „labai blogą“ spaudos laisvės padėtį.

Į dešimtuką šalių, kuriose spaudos laisvė pasaulyje yra blogiausia, patenka Mianmaras (176-oji vieta), kur 2021 m. vasario mėn. įvykdytas perversmas, taip pat Kinija, Turkmėnistanas (177-oji vieta), Iranas (178-oji vieta), Eritrėja (179-oji vieta) ir Šiaurės Korėja (180-oji vieta).

Daugiau apie indeksą galite skaityti čia.

Pastabos Lietuvai

„Reporteriai be sienų“ pabrėžia, kad Lietuvoje, nepaisant teisinės sistemos trūkumų, finansinių iššūkių bei įtampų su Vyriausybe, „žurnalistai dirba sąlyginai palankioje aplinkoje“. Vis dėlto atkreipiamas dėmesys į visus nustebinusius „aršius žodinius išpuolius“ prieš žiniasklaidą COVID-19 pandemijos kontekste.

„Žodinės atakos prieš žurnalistus vykstant protestams, susijusiems su kova prieš ribojimus dėl koronaviruso, šokiravo šalį, kurioje žurnalistai įprastai nesusiduria su pavojais jų fiziniam saugumui“, – teigiama ataskaitoje.

Vertinant žiniasklaidos santykį su Vyriausybe ir kita valdžia, atkreipiamas dėmesys, kad politinės atakos prieš žurnalistus buvo itin retos, tačiau žiniasklaida vis dar „ganėtinai dažnai“ susiduria su atsisakymu teikti informaciją be paaiškinimų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žiniasklaidos priežiūros institucijos yra „gana laisvos“, išskyrus LRT tarybą, kurios narius deleguoja politikai.

„Reporteriai be sienų“ pažymi, kad teisinė bazė stokoja aiškumo ir ne visuomet yra žiniasklaidos teisių gynimo pusėje. Pavyzdžiui, teigiama, jog dalis žiniasklaidos atstovų kvestionuoja savireguliacijos struktūrų, sprendžiančių žiniasklaidos etikos klausimus, išskirtinį vaidmenį, o teismai „kartais mieliau renkasi ginti asmens duomenis nei žiniasklaidos laisvę“.

Vis dėlto, pažymima, kad Seimas rengia teisės aktus, kurie padėtų apginti žurnalistus nuo vadinamųjų strateginių ieškinių teismuose siekiant cenzūruoti ar nutildyti žiniasklaidą.

Ataskaitoje taip pat įvertinta, jog žiniasklaidos verslui sunkiai atsigaunant po COVID-19 pandemijos, vietos žurnalistika „buvo suluošinta sistemiškai mažo finansavimo“, o ateiti naujiems dalyviams yra sudėtinga dėl intensyvios konkurencijos ir mažos rinkos.

Kaip teigiama ataskaitoje, išskyrus tam tikras „konspiracines grupes“, visuomenė demonstruoja pagarbą žiniasklaidai, o sisteminių cenzūros atvejų Lietuvoje nepastebima. Tačiau atkreipiamas dėmesys į pačios žiniasklaidos „savicenzūrą nušviečiant tam tikras istorines ar lyčių temas“.

Pažymima, kad žiniasklaidoje ir toliau dominuojant Nacionaliniam transliuotojui LRT bei pagrindinėms komercinės žiniasklaidos grupėms TV3 bei LNK, jaunesnes auditorijas vis labiau pritraukia internetinė žiniasklaida, o dalis jos koncentruojasi į tiriamąją žurnalistiką.

Be kita ko, pastebima, kad korupcija žiniasklaidoje mažėja.