Tokia galia – 10 kartų didesnė nei Hirosimoje susprogdintos atominės bombos (15 kilotonų). Tai yra trečias galingiausias meteoro sprogimas per daugiau nei 100 pastarųjų metų – už jį galingesni buvo tik 2013 m. Čeliabinsko meteorito (440 kilotonų) ir 1908 m. Tunguskos sprogimo (bent 3 megatonų) sprogimai.
Bet kaip gi šiais laikais įmanoma pražiopsoti tokios galios sprogimą? Atsakymas paprastas – niekas jo tiesiog nematė.
Sprogimas įvyko tankiuose debesyse virš Beringo jūros – Kamčiatkos pusiasalio (Rusija) sausuma buvo nepakankamai arti, kad iš ten būtų galima ką nors įžiūrėti.
Ore sprogęs meteoras taip pat vadinamas bolidu.
Meteorų tyrėjas, Vakarų universiteto (Kanada) mokslininkas Peteris Brownas sakė, kad šį įvykį užfiksavo bent 16 infragarso registravimo stočių visoje planetoje – pasaulinio infragarso jutiklių tinklo paskirtis yra registruoti atmosferinius atominius sprogimus, tačiau jis tinka ir žemės drebėjimams, ir ugnikalnių išsiveržimams, ir bolidams fiksuoti.
„Kai žiūrite į tas infragarso bangas, iškart suprantate, kad įvyko smūgis ar didelis energijos išskyrimas“, - sakė Karalienės universiteto Belfaste (JK) astronomas Alanas Fitzsimmonsas.
NASA mokslininkai taip pat gavo informacijos apie šį sprogimą – iš karinės paskirties amerikietiškų palydovų, kurie bolidą užfiksavo regimosios ir infraraudonosios šviesos spektre.
Be to, jo paliktas dūmų pėdsakas buvo atsitiktinai nufilmuotas Japonijos meteorologinio palydovo „Himawari-8“.
Iš karinės paskirties palydovo surinktų duomenų NASA mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti, kad meteoras per atmosferą lėkė maždaug 115 200 km/h greičiu, 7 laipsnių kampu, jis sprogo 25,6 km aukštyje virš jūros lygio.
Pagal infragarsinius duomenis P.Brownas nustatė, kad tai buvo apie 10 metrų skersmens objektas, svėręs apie 1400 tonų.
Tai buvo kur kas mažesnis dangaus kūnas, nei vykdant Žemei artimų potencialiai pavojingų asteroidų paieškos programą stengiasi užfiksuoti NASA. Bet ir 20 metrų skersmens Čeliabinsko asteroidas buvo gerokai mažesnis už šią ribą, o žalos pridarė nemažai.
Po 2013 m. kosminio sprogimo, įvykusio 23,3 km aukštyje, pastatų langai dužo net kelių šimtų kilometrų spinduliu, buvo sužeista apie 1200 žmonių, tačiau aukų išvengta.
Tunguskos sprogimo metu išguldyti medžiai maždaug 2000 kvadratinių kilometrų plote.
Taigi, nors tokių kosminių įvykių pasitaiko vos kelis kartus per šimtmetį (ir tik sutapimas, kad visi didieji įvykiai registruoti virš Rusijos ar šalia jos), jie gali pridaryti labai daug žalos.
Mums iš dalies pasisekė dėl to, kad didžiąją dalį Žemės paviršiaus dengia vandenynai – yra žinoma ir apie bolidus, kurie be jokios žalos sproginėja virš vandens. Štai, pavyzdžiui, 2016 m. netoli Brazilijos pakrantės ore įvyko 12 kilotonų sprogimas, kurį užfiksavo tik karinės paskirties kosminiai palydovai.
Apskritai nuo 1988 metų NASA užfiksavo 774 atmosferoje įvykusius kosminių kūnų sprogimus. Didesnioji jų dalis – virš vandens.
Paskaičiuota, kad kiekvieną dieną į Žemės atmosferą patenka milijonai meteorų. Didžioji jų dalis yra mažučiai, jie sudega be pėdsakų dar viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, bet keletas būna pakankamai dideli, kad sprogtų. Kuo meteoras didesnis, tuo galingesnis sprogimas.
Meteorai, kurie yra pakankamai dideli, kad jų sprogimas būtų užfiksuotas iš palydovų, jau yra santykinai reti.
Beringo jūros bolidas sprogo netoli komercinių keleivinių lėktuvų tarp Šiaurės Amerikos ir Azijos skrydžio tako, todėl NASA visų šiais reisais skraidančių oro linijų prašo pranešti, jeigu turi šio įvykio vaizdo įrašų ar nuotraukų. Jeigu pasiseks – galbūt bus nudžiugintos ir smalsių piliečių akys.
