Pirmieji keleiviai – gaidys, antis ir avis. 1783 metais Prancūzijoje buvo bandomas brolių Joseph-Michel ir Jacques-Étienne Montgolfier sukurtas karšto oro balionas. Nors iš karto buvo planuojama, kad juo skraidys žmonės, pirmieji bandymai buvo atlikti su gyvūnais – gaidžiu, avimi ir antimi. Vėliau, kuomet pagaliau atėjo laikas naująją transporto priemonę išbandyti žmonėms, buvo siūloma, kad garbė atitektų kaliniams – jų gyvybė buvo vertinama mažiau nei mokslininkų.
Garsiosios Naskos linijos. Oro balionų, kaip transporto priemonių, išradimas tikriausiai pelnytai priskiriamas prancūzams. Visgi, gali būti, kad senovės gentys, gyvenusios dabartinės Peru teritorijoje, turėjo karšto oro balionus. Toks spėjimas atsirado išnagrinėjus jų turėtas technologijas. Karšto oro balionai būtų padėję taip tiksliai nupiešti Naskos linijas – tik iš aukštai matomus piešinius.
Geri išradimai – tiesiai į karą. Taigi, 1783 metų rugsėjį į dangų kilo ūkių gyvūnai, o žmonės – spalį-lapkritį. Iš pradžių nedrąsiai, pasinaudodami virvėmis ir kildami tik į nedidelį aukštį, o vėliau – vis aukščiau ir ilgiau.
Jau 1784 metais karšto oro balionas pirmą kartą panaudotas karyboje – vykdė pirmąją žvalgybos iš oro operaciją Fleriuso mūšyje.
Stiklinės grindys. 2010 metais viename renginyje buvo pademonstruotas oro balionas su stiklinėmis krepšio grindimis. Tai – tikriausiai šiurpiausias būdas kilti oro balionu, kuomet po kojomis matosi tolstanti žemė. Kartu tai ir psichologinės žmogaus tvirtybės išbandymas, nes sąmoningai suvokiama, kad stiklas tikrai nesubyrės.
Ne visi balionai turi krepšį. 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje įvairiose mugėse išpopuliarėjo dūmų balionų pasirodymai. Jie buvo labai paprasti. Virš laužo buvo išskleidžiamas karšto oro balionas, prie kurio buvo pririšamas savamokslis kaskadininkas su parašiutu.
Kuomet balionas prisipildydavo, jis būdavo atkabinamas nuo žemės ir šaudavo į viršų. Adrenalino mėgėjas aukščiausiame taške atsikabindavo ir parašiutu nusileisdavo žemyn, girdėdamas minios plojimus.
Yra ir kitokių balionų, kurie neturi krepšio. Štai vadinamieji Hopper tipo balionai yra vienviečiai, todėl mažesni ir manevringesni.
Balionų dvikova. Dvikovos nėra toks jau senas reiškinys, ypač Prancūzijoje. Visgi, dviejų vyrų dvikova dėl operos dainininkės Tirevit širdies Paryžiuje 1808 metais sutraukė minias žiūrovų. Vyrai pakilo į miestą ir paleido po vieną šūvį. Vienas balionas buvo prakiurdytas ir nukrito, su savimi nusinešdamas keleivių gyvybes. Kito pilotas buvo nesužeistas ir saugiai nusileido.
Šampanas po nusileidimo. Jei kada ryšitės tokiam nuotykiui, pastebėsite, kad nusileidus geriamas šampanas. Tai – sena tradicija. Anksčiau šampanas buvo skirtas žemės savininkui už ištryptus laukus ar javus. Dabar tai – tik sena istorinė tradicija.
Aukščiausiai pakilęs oro balionas. 2005 metais Dr Vijaypat Singhania pakilo į 21 027 metrų aukštį virš Mumbajaus.
Karšto oro balionai nekenčia lietaus. Vanduo ant karšto baliono gali stipriai įkaisti ir per kurį laiką net apgadinti jo medžiagą. Kompanijos taip pat atsisako vykdyti skrydžius lyjant, nes baiminamasi, kad audra įsismarkuos, o ir prastas matomumas trukdo mėgautis skrydžiu.
Kaip pilotuojamas oro balionas? Beveik niekaip. Pilotas gali įjungti degiklius, kad dar labiau įkaitintų orą ir paskatintų balioną kilti. Jis taip pat gali atidaryti angą balione, kuri išleidžia dalį oro ir padeda balionui leistis. O apie krypties keitimą galvoti sunku. Tereikia mokytis meteorologijos ir klausytis orų prognozių – beveik viskas priklauso nuo vėjo.
Daugiau įdomybių apie laivus, lėktuvus ir oro balionus rasite „Nodum“ FB paskyroje.