Tačiau kas iš tikrųjų čia įvyko? Kaip su D.Trumpo rinkimų štabu dirbusi bendrovė „Cambridge Analytica“ sugebėjo gauti šiuos duomenis, kiek tame esama „Facebook“ kaltės ir ar tai išties padėjo D.Trumpui laimėti rinkimus. Portalas 15min atsako į dažniausiai kylančius su „Cambridge Analytica“ skandalu susijusius klausimus.
Kas čia įvyko?
Atsakant vienu sakiniu – „Facebook“ suteikė informaciją apie 50 milijonų savo vartotojų mokslininkui, kuris bendradarbiavo su politinių konsultacijų bendrove „Cambridge Analytica“, kurią savo ruožtu samdė Donaldo Trumpo rinkimų štabas.
Kaip D.Trumpo štabas yra susijęs su „Cambridge Analytica“?
Politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“ 2013 m. Jungtinėje Karalystėje buvo įkurta finansuojant amerikiečiams Rebekah ir Robertui Merceriams – konservatyvių pažiūrų milijardieriams, ilgamečiams Respublikonų partijos, kurios kandidatu į prezidentus buvo D.Trumpas, donorams.
„Cambridge Analytica“ pradėjo savo veiklą kaip kitos Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios žmonių elgesio tyrimų ir strateginės komunikacijos bendrovės „SCL Group“ atšaka.
Ši bendrovė dirba su tiek politiniais, tiek komerciniais atstovais iš viso pasaulio. Bendrovė teigia, kad jos mokslinė veikla ir puikus žmogaus psichologijos išmanymas padeda tiek verslams geriau pažinti savo vartotojus, tiek įtikinti pačias įvairiausias visuomenės grupes teiginiais, kuriais jas nori įtikinti bendrovę samdantys klientai.
„Cambridge Analytica“ viceprezidentu tapęs vienas bendrovės kūrėjų amerikietis Stephenas Bannonas, anot buvusio bendrovės darbuotojo Chriso Wylie, dar 2014 m. palaimino „Cambridge Analytica“ strategiją, pagal kurią bendrovė savo veikloje turėjo rinkti ir naudoti milijonų „Facebook“ vartotojų duomenis. Savo paslaugas bendrovė siūlydavo patiems įvairiausiems klientams – nuo „New York Yankees“ iki „Mastercard“. Tuomet D.Trumpo prezidentavimas dar atrodė kaip tolimas miražas.
Bet prasidėjus 2016 m. JAV prezidento rinkimų kampanijai S.Bannonas susisiekė su D.Trumpo rinkimų štabo atstovais ir pasiūlė jiems „Cambridge Analytica“ paslaugas. Šie pasiūlymą priėmė. 2016 m. S.Bannonas tapo D.Trumpo rinkimų kampanijos štabo vadovu.
Po sėkmingų D.Trumpui prezidento rinkimų S.Bannoną naujasis JAV prezidentas paskyrė savo vyriausiuoju strategu. Tiesa, šias pareigas jis ėjo tik nepilnus metus – iki 2017 m. rugpjūčio.
Kaip „Cambridge Analytica“ iš „Facebook“ gavo informaciją apie socialinio tinklo vartotojus?
Pasak vieno buvusio „Cambridge Analytica“ darbuotojo, bendrovė visą informaciją gavo per Alexandrą Koganą – rusų kilmės amerikietį, kuris buvo psichologijos profesorius, dėstytojas ir mokslininkas Kembridžo universitete.
Jis vykdė mokslinius tyrimus, kurių esmė buvo būtent asmens asmenybės bruožų nustatymas pagal tai, ką jis mėgsta socialiniuose tinkluose. Tam universitetas su „Facebook“ žinia rinko sutinkančių dalyvauti tyrime vartotojų ir jų draugų asmeninius duomenis, tai darė nuo 2012 m.
Tuo metu „Facebook“ taisyklės tai leido. Vėliau „Facebook“ sugriežtino savo taisykles ir visiškai uždraudė aplikacijų kūrėjams net moksliniais tikslais prieiti prie aplikacijų vartotojų draugų informacijos.
Pats Kembridžo universitetas atsisakė bendradarbiauti su „Cambridge Analytica“ – bet A.Koganas sutiko.
Informacijos apie „Facebook“ vartotojus rinkimui A.Koganas 2014 m. sukūrė „Facebook“ aplikaciją – testą „thisismydigitallife“. Tai buvo asmenybės testas, vienas iš tūkstančių tuo metu populiarių „Facebook“. Jį atlikę vartotojai turėjo atsakyti, į su jų asmenybe susijusius klausimus: kiek laiko mėgsta praleisti vieni, ar yra kerštingi ir pan.
Šį testą „Facebook“ atliko apie 270 tūkst. socialinio tinklo vartotojų. Kaip mokslininkas, A.Koganas gavo priėjimą prie didelės dalies jų „Facebook“ duomenų.
Ir ne tik jų, bet ir dar 50 mln. socialinio tinklo vartotojų, kurie buvo testą atlikusių vartotojų drauguose. Tik tie 270 tūkst. vartotojų, kurie patys testą, žinojo, kad jų duomenys yra renkami – ir jiems buvo pasakyta, kad tai daroma moksliniais tikslais.
Gaudamas šią informaciją, A.Koganas pasinaudojo „Facebook“ taisyklių spraga, kuri leido aplikacijų kūrėjams rinkti informaciją ne tik apie aplikacijomis pasinaudojusius asmenis, bet ir apie jų draugus.
Nors taip surinktą informaciją „Facebook“ taisyklės leido naudoti tik moksliniais tikslais ir draudė parduoti arba naudoti reklamai, A.Koganas ir „Cambridge Analytica“ draudimo nesilaikė.
Kokią privačią informaciją apie vartotojus „Cambridge Analytica“ gavo ir kaip ją naudojo?
Informacija apėmė „Facebook“ vartotojų vardus, gimtuosius miestus, religines ir politines pažiūras, ir puslapius, kuriuos jie mėgsta „Facebook“ tinkle. Pagal šią informaciją „Cambridge Analytica“ surinktus vartotojus suskirstė į grupes ir sukūrė 50 mln. „Facebook“ vartotojų psichologinius profilius.
Vėliau, atsižvelgiant į šiuos profilius, įvairios idėjos buvo testuojamos su tikslinėmis grupėmis, o galiausiai, atsižvelgiant į išvadas, politinėms kampanijoms, tarp jų ir D.Trumpo, siūlomos konkrečios žinutės. Pasak buvusių „Cambridge Analytica“ darbuotojų, būtent bendrovės atliktos analizės dėka D.Trumpo kampanijoje atsirado tiek emocijomis grįstų žinučių – paaiškėjo, kad potencialūs rinkėjai jas vertina labiau.
Pavyzdžiui, testai parodė, kad konservatyvūs jauni baltaodžiai amerikiečiai radikalų islamą dažnai laiko didesne grėsme negu prastėjančią švietimo situaciją, palankiai žiūri į sienos, kuri apsaugotų JAV nuo migrantų, statybos idėją, žavisi stipraus lyderio idėja arba teigiamai vertina šūkį „nusausinkime pelkę“. Šis šūkis vėliau tapo vienu iš D.Trumpo rinkimų kampanijos šūkių.
Be to, tai padėjo D.Trumpo kampanijai kurti politines reklamas, orientuotas į siauras rinkėjų grupes. Pavyzdžiui, prieš griežtesnę ginklų kontrolę pasisakantys ir atitinkamus „Facebook“ puslapius mėgstantys amerikiečiai galėjo dažniau išvysti reklamas, skelbiančias, kad D.Trumpas yra prieš tuos, kurie nori atimti jų ginklus.
Kaip į situaciją sureagavo „Facebook“?
„Facebook“ ėmė teisintis, kad tai, kas įvyko, nebuvo informacijos vagystė ar įsilaužimas į jų serverius, nes socialinis tinklas nuolat leidžia mokslininkams prieiti prie vartotojų duomenų moksliniais tikslais – ir kol tai vykdoma tik moksliniais tikslais, su tuo viskas gerai. Anot „Facebook“ atstovų, vartotojai patys su tuo sutinka, susikurdami paskyrą.
Tačiau „Facebook“ atstovai pareiškė, kad 50 mln. socialinio tinklo vartotojų duomenis surinkęs A.Koganas juos „Cambridge Analytica“ perdavė neteisėtai, tinklui pamelavęs, kad jie bus naudojami tik moksliniais tikslais. Anot „Facebook“, tokia informacija apie vartotojus negali būti perduota jokiai su pelno siekimu ar reklama susijusiai trečiajai pusei.
„Facebook“ taip pat paskelbė, kad 2015 m., kai sužinojo, kad A.Koganas perdavė politinės komunikacijos bendrovei vartotojų duomenis, „Facebook“ iš karto ištrynė A.Kogano sukurtą programėlę iš socialinio tinklo ir pareikalavo, kad „Cambridge Analytica“ sunaikintų visą informaciją apie 50 mln. vartotojų, gautą iš mokslininko.
Anot socialinio tinklo atstovų, bendrovė iš karto pranešė taip ir padariusi, ir tik neseniai „Facebook“ sužinojo, kad galbūt „Cambridge Analytica“ to nepadarė. Dabar „Facebook“, bendradarbiaudami su privačiais ekspertais, vykdo tyrimą, kuriame, pasak „Facebook“ atstovų, A.Koganas ir „Cambridge Analytica' sutinka bendradarbiauti.
Taip pat „Facebook“ teisinosi, kad jokie slaptažodžiai ar „jautri informacija“ į netinkamas rankas nepateko – nors šiuo atveju sąvoka „jautri informacija“ yra interpretuojama gana laisvai.
Po kelių dienų viešai savo nuomonę pareiškė ir „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Jis pripažino, kad klaidų buvo padaryta, ir pažadėjo imtis pokyčių, kurie neleistų trečiųjų šalių programėlėms įgyti vartotojų informaciją.
„Aš įkūriau feisbuką ir esu atsakingas už tai, kas vyksta šioje platformoje“, – savo feisbuko profilyje parašė jis.
Vėliau interviu JAV verslo dienraščiui „The Wall Street Journal“ jis pareiškė, kad socialinio tinklo naudotojų duomenų nutekėjimo tyrimą pradėjusi „Facebook“ visų pirma siekia pašalinti spragas ir užkirsti kelią panašiems incidentams, o ne sekti šių duomenų panaudojimo schemas.
Įmonė, pasak jo, ketina patikrinti, kaip veikia dešimtys tūkstančių programėlių, renkančių milžiniškus naudotojų duomenų kiekius.
Kaip į situaciją reagavo A.Koganas ir „Cambridge Analytica“?
„Cambridge Analytica“ iš pradžių apskritai neigė gavę ir naudoję „Facebook“ vartotojų duomenis. Vėliau bendrovė ėmė kalbėti kitaip – pripažino, kad informaciją gavo, bet apkaltino A.Koganą dėl „Facebook“ taisyklių pažeidimo ir teigė, kad informaciją ištrynė dar prieš dvejus metus, vos sužinoję, kad ją gavo neteisėtai.
Tačiau JAV žiniasklaidos atstovai matė duomenų rinkinius, kurie rodo, kad didelė surinktų „Facebook“ vartotojų duomenų dalis, arba bent jau jos kopijos, vis dar egzistuoja.
Bendrovė taip pat tvirtino nenaudojusi „Facebook“ duomenų per D.Trumpo kampaniją. Bet dabar jau atleistas jos vadovas Alexanderis Nixas slaptuose įrašuose girdimas besigiriantis, kad jo kompanija palaikė glaudžius ryšius su respublikonų kandidatu, o „Cambridge Analytica“ vykdė visą skaitmeninę rinkimų kampanijos dalį.
A.Koganas su JAV žiniasklaida iš pradžių bendrauti apskritai atsisakė, tai aiškindamas konfidencialumo susitarimais su „Facebook“ ir „Cambridge Analytica“.
Tačiau vėliau jis viename interviu sakė esą „priblokštas“ jam žeriamų kaltinimų ir tvirtino gavęs „Cambridge Analytica“ patikinimą, kad jo veikla yra „visiškai teisėta ir atitinka „Facebook“ paslaugų teikimo sąlygas“.
Kembridžo universiteto psichologas pripažino, kad „Cambridge Analytica“ paprašė jo sukurti programėlę, bet jis nežinojęs, kaip kompanija naudos jos pagalba surinktus duomenis.
Ar „Cambridge Analytica“ išties padėjo išrinkti D.Trumpą?
Kad stengėsi padėti – tai faktas. Tačiau kiek bendrovės sukaupta informacija apie „Facebook“ vartotojus išties buvo naudinga D.Trumpo rinkiminei kampanijai, lieka atviras klausimas.
Ankstesni politikų, su kuriais dirbo „Cambridge Analytica“, pasiekti rezultatai JAV įvairaus lygmens rinkimuose, tarp jų ir kito respublikonų kandidato Tedo Cruzo, su kuriuo „Cambridge Analytica“ dirbo prieš D.Trumpą, rodo, kad sėkmės jų metodai toli gražu negarantuoja.
T.Cruzas, nors iš pradžių buvo laikytas favoritu respublikonų pirminiuose rinkimuose, galiausiai nusileido D.Trumpui, kuris tada su „Cambridge Analytica“ dar nedirbo. Kitiems kandidatams, kurie dirbo su „Cambridge Analytica“ 2014 m. Kongreso rinkimuose, irgi sekėsi toli gražu ne visada.
Nesama daug tyrimų, kurie patvirtintų, kad tokie metodai išties veikia realybėje. Daug mokslininkų teigia, kad „psichografinės analizės“ ir panašių gražiai skambančių žodžių nereikia per daug sureikšminti, o iš asmeninių savybių darant išvadas apie politines pažiūras galima padaryti ir grubių klaidų. Žmonių pažiūros ir pomėgiai keičiasi, ir tai, ką „laikinome“ „Facebook“ tinkle prieš penkerius metus, nebūtinai atspindi tai, kas mums rūpi dabar.
Be to, dažnai tokie metodai tik patvirtina tai, kas ir taip žinoma. Tarkime, jie gali parodyti, kad „Facebook“ tinkle su ginklais susijusius puslapius mėgstantys žmonės linksta palaikyti respublikonus – bet tai, kad griežtesnės ginklų kontrolės priešininkai balsuoja už partiją, kuri pasisako prieš ginklų kontrolę, ir šiaip yra menka paslaptis.
Antra vertus, ne paslaptis ir tai, kad dažnai politinės reklamos yra skirtos ne pakeisti rinkėjų požiūrį, o mobilizuoti jau turinčius pažiūras rinkėjus ir priminti jiems, kad vyksta rinkimai, kuriuose dalyvauti svarbu.
O JAV prezidento rinkimų rezultatus galiausiai nulėmė maždaug 80 tūkst. rinkėjų keliose „svyruojančiose valstijose“, kur Hillary Clinton ir Donaldą Trumpą skyrė labai mažas balsų kiekis. Jei bent dalį šių rinkėjų į juos asmeniškai socialiniuose tinkluose nutaikytos reklamos išties paskatino ateiti ir balsuoti už D.Trumpą – tikslas, D.Trumpo rinkimų štabo požiūriu, pateisino priemones.
Ar dar galima pasitikėti „Facebook“?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Tačiau tai, kaip „Facebook“ elgiasi su savo vartotojų duomenimis, kelia nerimą didelei daliai socialinio tinklo vartotojų.
Faktas, kad „Facebook“ leido programėlių kūrėjui sukurti aplikaciją, kuri iš esmės buvo skirta vienam tikslui – surinkti asmeninę informaciją apie visus ja pasinaudojusius žmones. Ir ne tik pačius žmones, bet ir jų draugus „Facebook“ tinkle.
Kiek dar buvo tokių mokslininkų, kurie kūrė tokias „Facebook“ vartotojų duomenis pasisavinančias programėles „akademiniais tikslais“, bet jomis surinkta informaciją panaudojo visiškai kitaip – kol kas nežinia. Atrodo, kad tai padaryti buvo ne taip ir sunku.
Galima kaltinti vartotojus, kad prieš naudodami programėlę jie neskaitė, su kuo sutinka ją naudodami – bet daugelis jų draugų, kurių asmeniniai duomenys irgi buvo pasisavinti, apie aplikaciją galbūt net negirdėjo ir nieko negalėjo padaryti.
Dėl to, kaip elgiasi su vartotojų duomenimis, bendrovė kritikos susilaukia seniai – dar 2015 m. žiniasklaidoje buvo pasirodę straipsnių, kad „Cambridge Analytica“ samdo mokslininkus, kurie renka informaciją apie „Facebook“ vartotojus be jų žinios, kuria potencialių rinkėjų „psichografinius profilius“ ir rodo jiems skirtas reklamas. Panašių straipsnių pasirodę buvo ir vėliau.
Tačiau tuomet beveik niekas nesitikėjo, kad tokie duomenys gali būti dideliu mastu pasitelkti galingiausios pasaulio valstybės prezidento rinkimuose, o gal net lemti jų rezultatus. Ir „Facebook“ į tai niekaip nereagavo.
Nors nuo 2015 m. „Facebook“ labai apribojo, kokią informaciją apie tinklo vartotojus gali gauti programėlių kūrėjai, kiek informacijos galėjo nutekėti iki tol, nėra tiksliai žinoma. „Facebook“ kūrėjai IT ekspertų buvo viešai perspėti, kad vartotojų informacijos apsauga derėtų rūpintis labiau – tačiau „Facebook“, atrodo, į tai rimtai nežiūrėjo. Arba nenorėjo žiūrėti.
Atskirame interviu dienraščiui „The New York Times“ neseniai M.Zuckerbergas pripažino, kad net jeigu „Facebook“ įgyvendins savo planus apriboti prieigą prie duomenų, „vis tiek išlieka ši problema: ar dar esama kitų „Cambridge Analytica“ arba kitų Koganų, kurie, kai platforma anksčiau veikė tam tikru būdu, (galėjo naudoti) kokias nors programėles, galėjusias gauti prieigą prie didesnio kiekio informacijos, ir potencialiai ją parduoti, mums nežinant.“
Bendrovė žada aiškintis visus potencialius informacijos apie vartotojus panaudojimo atvejus. Tuo tarpu JAV kilo judėjimas, raginantis vartotojus pasitraukti iš „Facebook“, taip pat buvo pateikta virtinė ieškinių, kurie gali būti apjungti į kolektyvinius ieškinius ir brangiai kainuoti kompanijai.
„Facebook“ atstovų pareiškimas, kad visi šie duomenys yra kaupiami su mūsų sutikimu, gali erzinti, negalima su juo ir nesutikti.
Tik štai bėda ta, kad prieš paspausdami mygtuką „Allow“ („Leisti“), kuris atveria galimybę eilinei duomenų apie mus nusiurbimo operacijai, mes niekada nesivarginame perskaityti, su kuo mes sutinkame, kiek mums kainuos vienas ar kitas leidimas.
Parengta pagal ankstesnių 15min tekstų, „Vox“, „Guardian“ ir „NYTimes“ informaciją.
