Tad peržvelkime, kokių pačių keisčiausių, beprotiškiausių ginklų yra gimę kariuomenių laboratorijose.
Šunys-robotai
Šunų naudojimas kariniuose konfliktuose nėra naujiena. Dažniausiai jie savo jautriomis nosimis bando užuosti sprogmenis, bet kariuomenė nusprendė klusniojo Rekso pavyzdžiu sukurti ir robotą. Taip įmonė „Boston Dynamics“ JAV kariuomenės užsakymu pagamino robotą „Big Dog“.
Didžiulis, judėjimui nelygia vietove skirtas robotas gali ganėtinai lėtai svyruoti per uolas nešdamas sunkius krovinius – jo nauda mūšio lauke šiuo metu yra tikrinama Afganistane. Robotas skleidžia tokį garsą, kokio būtų galima tikėtis iš robotizuotų bičių spiečiaus, o kojų judesiai tokie, kad jis atrodytų panašesnis ne į tikrai sunkų šunį, o į parodinį pudelį. Kitaip tariant, jis nelabai tinkamas situacijose, kur svarbu greitis arba slaptumas. Bet tai ir nėra jo tikslas – šio 109 kg sveriančio roboto užduotis yra vilkti 45 kg svorio krovinį, kad karių pečiai būtų mažiau apkrauti. Tiesa, 2015 m. leidinys military.com rašė, kad JAV kariuomenė nėra labai patenkinta šio šuns idėja – esą, dėl keliamo triukšmo jis išduos karių pozicijas.
Akinantis šautuvas
Šis ginklas jūsų nenužudys. Tačiau jo lazerio spindulys tikrai gali jus apakinti. Šautuvas PHASR, kurio pavadinimą galima iššifruoti kaip Personnel Halting And Stimulation response Rifle, iš esmės yra daugybės lazerinių žymeklių, nukreiptų į akis, atitikmuo. Tiesa, jo sukeliamas aklumas yra tik laikinas. Ginklo paskirtis tokia ir yra – apakinti nusikaltėlius ar bet kokius priešus, kurie yra nusiteikę negeriems darbams pakankamai ilgai, kad juos būtų galima sulaikyti. Tačiau dėl PHASR kilo viena rimta problema: 1995 m. Jungtinių Tautų organizacija, papildžiusi Ženevos konvenciją, uždraudė visus akinančius ginklus.
Lazerio indukuotas plazmos kanalas
Torai, senuk, eik pailsėti – kariuomenė patobulino ir tavo kūjį, ir žaibą. „Picatinny Arsenal“ karinių tyrimų laboratorija JAV sugalvojo būdą, kaip pasikinkyti Perkūną, ir sukūrė ginklą, kuris taikinius naikina lazeriu nutaikytais žaibais. Anot pranešimo spaudai, vadinamasis lazerio indukuotas plazmos kanalas yra nutaikomas į taikinius, kurie yra labiau laidūs elektrai nei oras ar gruntas. Didelio intensyvumo ir energijos lazerio spinduliai sufokusuoja žaibo išlydį į tiesią, siaurą liniją, kurią galima labai tiksliai nukreipti į taikinį.
Energijos impulso šaudmenys
Energijos impulso šaudmenys – dar vienas nemirtinas ginklas, kuriamas JAV kariuomenės. Kokia jo paskirtis? Paleisti žmonių kryptimi lazerio spindulį, kuris prie taikinio ore sukuria mažus sprogstančios plazmos burbulus. Anot globalsecurity.org, teoriškai tai turėtų sukurti slėgio bangą, gebančią nugriauti žmogų ar sukelti jam skausmą.
Šikšnosparnių bombos
Antrojo pasaulinio karo laikais JAV Kariniame jūrų laivyne kažkam kilo ambicinga idėja: ištreniruoti šikšnosparnius, kad šie taptų savižudžiais bombarduotojais, kokiais nesiryžo tapti žmonės. Pirmasis tokią idėją iškėlė stomatologas iš Pensilvanijos valstijos – jam tokia mintis kilo apsilankius Karlsbado olose Naujosios Meksikos valstijoje. Kokia gi ta mintis? Šikšnosparnius plonučiais siūleliais pritaisyti prie padegamosios bombos ir išdresuoti juos savo echolokacijos įrankiais surasti reikiamus taikinius. Nors eksperimentuose buvo panaudoti tūkstančiai šikšnosparnių, ilgainiui jų paslaugų buvo atsisakyta – nuspręsta, kad atominė bomba yra perspektyvesnis ginklas.
Balandžių nutaikomos raketos
Šikšnosparniai nebuvo vieninteliai gyvūnai, ant kurių sparnų buvo bandoma skristi į mūšio lauką. Buvo dar vienas projektas – „Project Pigeon“ – kurio tikslas buvo sukurti balandžiais nutaikomas bombas. Paukščiai buvo dresuojami taikant B.F.Skinnerio kondicionavimo metodą: paukščiams ekrane ilgą laiką rodyti taikinį, kad jį pamačius būtų nusitaikyta į jį. Programos finansavimas nutrauktas 1944 metais, tačiau 1948 metais ji atgaivinta pervadinus į „Project Orcon“. Tiesa, netrukus atsiradus elektroninėms nutaikymo sistemoms balandžius vėl teko nurašyti. O šias pusiau biologines sparnuotąsias raketas amerikiečiai dabar eksponuoja Amerikos istorijos muziejuje Vašingtone.
Karo delfinai
Paversti gyvūnus ginklais – ne tik amerikiečiams į galvą galinti ateiti mintis. Sovietų Sąjungoje buvo vykdomi panašūs projektai. Pavyzdžiui, dresuojami delfinai-žudikai. Projektas, vystytas praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, siekė išdresuoti delfinus, kad šie po vandeniu ieškotų priešiškų kovinių narų ar iškeltų kokius nors nuskendusius objektus. Bent jau taip teigiama Sevastopolio okeanariume. Beje, delfinus savo reikmėms dresavo ir JAV. Tik jų tikslas nebuvo ginklų pernešimas ar žmonių žudymas – jie nelabai geba atskirti priešo kareivius nuo savų.
Atominės vištos
Šaltojo karo laikais britai sukūrė 7 tonų atominį ginklą, pavadintą Mėlynuoju povu – tai buvo milžiniška atominė mina, kuri turėjo būti sumontuota Vokietijoje ir susprogdinta tuo atveju, jeigu sovietai nuspręstų žengti į Vakarus. Tačiau kilo viena bėda. Žiemą po žeme labai smarkiai atšąla, todėl kyla grėsmė, kad visa elektroninė ir mechaninė įranga neveiktų taip, kaip sumanyta. Tad kažkas iškėlė neįtikėtiną pasiūlymą: šildyti patalpas vištomis, kurios gyventų bunkeryje, kuriame maisto, vandens ir deguonies pakaktų savaitei. Vištų generuojama šiluma būtų pakankama, kad atominę bombą valdanti įranga veiktų. Bet ilgainiui, baiminantis branduolinės katastrofos, plano apskritai buvo atsisakyta.
Nenužudomi kariai
Vienas iš būdų smarkiai apsunkinti karą priešui – prieš jį pastatyti nenužudomus karius. JAV kariuomenės mokslinių tyrimų padalinys DARPA ilgą laiką vystė įvairius projektus, kurių tikslas – paversti karius „nenužudomais“ ar bent jau gebančiais geriau išgyventi, išlaikyti ištvermę ilgesnį laiką, nepasiduoti ekstremalioms aplinkos sąlygoms. Vienas toks projektas – „Inner Armor“ – tyrinėjo genetines adaptacijas, kurios leidžia kitoms rūšims – pavyzdžiui, ruoniams ir bakterijoms archėjoms, daugybę dienų išgyventi ir judėti po vandeniu su nedideliu deguonies kiekiu ar nepasiduoti radioaktyvaus ar cheminio ginklo poveikiui be žalos sveikatai. Koks projekto tikslas? Arba modifikuoti žmonių nervinius kelius, arba maitinti juos specialiais „vitaminais“, kurie padidintų išgyvenamumą, teigiama projekto pristatyme, parengtame 2007 metais.
Haliucinogeniniai artilerijos sviediniai
Ginklais ne visada žalojamas žmonių kūnas. Kartais jų tikslas yra nukenksminti žmogaus protą. 1950 metais JAV Centrinė žvalgybos valdyba bandė ginklais paversti įvairias chemines psichotropinį poveikį turinčias medžiagas, tokias kaip LSD. Bandymai priskirti liūdnai pagarsėjusiam projektui „MKUltra“. Vienas iš nemirtinų CŽV sukurtų ginklų buvo BZ bomba – kasetinis ginklas, pripildytas haliucinogeninės medžiagos 3-kvinuklidinilbenzilato. Vienas kariuomenės šauktinis, dalyvavęs šios medžiagos poveikio tyrimuose, sakė, kad patyrė keistų sapnų, jautėsi neramus, negalėjo susikaupti, jam skaudėjo galvą. Anot straipsnio, kurį publikavo leidinys „Quarterly Journal of the Harvard Sussex Program on CBW Armament and Arms Limitation“, ilgainiui plano buvo atsisakyta, nes BZ bombos poveikis psichikai nebuvo patikimas.
Lėktuvnešis ledkalnyje
Antrojo pasaulinio karo laikais britams kilo mintis sukurti ledinę naikinimo mašiną: milžinišką lėktuvnešį, kuris iš esmės būtų sutvirtintas ledkalnis. Mintis tapo projektu „Habakkuk“. O pagal projektą ledą sumaišius su nedideliu kiekiu medžio pjuvenų turėjo gautis neįveikiama struktūra, kuri po kelių mėnesių ištirptų, tačiau gamybos žaliavų jai reikėtų labai nedaug. O struktūrinio remonto darbai būtų atliekami tiesiog užpilant šiek tiek vandens. Anglijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis palaimino projektą 1943 metais, tačiau, deja, išaiškėjo, kad ledinio lėktuvnešio idėja iš tikrųjų yra tokia absurdiška, kaip ir turėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, jiems pagaminti būtų reikalingi gigantiški šaldikliai, antra, tokios masyvios struktūros būtų labai lėtos ir sunkios, o siekiant apsaugoti juos nuo tirpimo reikėtų visus paviršius iškloti kokia nors izoliacine medžiaga, sakė tokio ledkalnio projekto aptarimuose dalyvavęs Kanados mokslininkas Charlesas Frederickas Goodeve'as.
Didysis Babilonas
Kartais ginklas stebina ne savo dizainu, o dydžiu. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienam britų išradėjui kilo mintis pagaminti iš tiesų monstriško dydžio „superpatranką“. Jos 156 m ilgio vamzdis būtų toks ilgas, kad būtų matomas iš kosmoso. Ir nors šio ginklo planai septintajame dešimtmetyje taip ir nebuvo realizuoti, kanadietis Gerardas Bullis 1988 m. Irake, tuometinio vadovo Saddamo Husseino užsakymu, pradėjo kūrimo darbus. Tiesa, G.Bullio idėja buvo panaudoti šią patranką kosminiams palydovams kelti, nes tokių milžiniškų patrankų naudojimas kariniuose veiksmuose, įvertinus jų dydį ir keliamas pergabenimo problemas, būtų visiškai nepraktiškas.
Pistoletas-žibintuvėlis
Panašu, kad Šiaurės Korėjos šnipai prisižiūrėjo per daug filmų apie Džeimsą Bondą. Kai iš šios šalies atsiųsti žudikai turėjo nužudyti aktyvistą Parką Sang-haką, Pietų Korėjos žvalgybos agentūra pas juos aptiko daug mažų, labiau Bondo filmams nei tikram šnipų darbui tinkamų ginklų. Tarp jų buvo du rašikliai su nuodais ir nedidelis žibintuvėlis su trimis mažomis skylutėmis šoviniams, skelbė CNN.
Sūkurinio žiedo ginklas
Vienas iš nemirtinų ginklų, kuris niekada taip ir netapo realybe, buvo sūkurinio žiedo ginklas – aparatas, kuris turėjo skleisti didelės energijos oro žiedus, kurie turėjo pargriauti žmones arba apipurkšti juos riestainio formos cheminių medžiagų žiedais. Projektą nuo 1988 metų vykdė JAV kariuomenė. Panašus projektas, vadintas sūkurio patranka, nacių buvo kuriamas Antrojo pasaulinio karo metais – ketinta iš šio ginklo paleistomis didžiulėmis oro „kulkomis“ numušinėti priešų lėktuvus. Tačiau ir nacių projektas niekada nebuvo realizuotas, nes šaudyti naikintuvus, skrendančius tokiame dideliame aukštyje ir tokiu dideliu greičiu, nebūtų įmanoma, rašė „Die Welt“.
Gėjų bombos
2005 metais Pentagonas patvirtino, kad kažkada kariuomenės vadai domėjosi cheminiu ginklu, kuriam paveikūs priešo kariai negalėtų atsispirti fizinei savo kolegų traukai, rašė military.com. Karinių oro pajėgų Wrighto laboratorija 1994 m. net gavo 7,5 mln. JAV dolerių finansavimą sukurti ginklą, kuris perneštų hormonus, kurių nedidelėmis koncentracijomis esama visų žmonių organizmuose. Priešo kariams jų įkvėpus arba hormonams į kūną patekus per odą kariai negalėtų užgniaužti savo seksualinio potraukio apkaso draugams. Bent jau tokia buvo teorija. Nenuostabu, kad buvo nuspręsta, kad ši idėja yra nepraktiška, o pats tikslas – įžeidžiantis.
Kariai žmogšimpanzės
Yra tokių ginklų idėjų, kad jos netgi šiame sąraše atrodo pernelyg keistos. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijos mokslininkas Ilja Ivanovas turėjo planą sukryžminti žmones ir šimpanzes. Pagal planą šimpanzių pateles reikėjo apvaisinti žmogaus sperma. Kai beždžionės nepastojo ir I.Ivanovo eksperimentas buvo pripažintas nesėkmingu, mokslininkas išvyko į Afriką, kur bandė moteris (be jų leidimo) apvaisinti naudodamas šimpanzių patinų spermą. Tokie eksperimentai 2006 metais aprašyti žurnale „Studies in History and Philosophy of Science Part C: Studies in History and Philosophy of Biological and Biomedical Sciences“. Vėliau kreacionizmo teorijos šalininkai aiškino, kad šio projekto tikslas priskirtinas sovietų diktatoriaus Josifo Stalino planui iš žmogaus ir šimpanzės hibrido sukurti superkarius.
Nematomumo apsiaustai
2016 metais JAV paragino teikti pasiūlymus kurti nematomas uniformas, kurios jas dėvinčius karius paslėptų iš visų pusių ir bet kokioje aplinkoje. Nežinia, kaip toli nukeliavo tokie ketinimai, tačiau norai paslėpti objektus nuo tam tikro ilgio elektromagnetinių bangų nėra tokie jau fantastiški. 2006 metais mokslininkai įrodė, jog įmanoma pakreipti šviesą taip, kad ji aplenktų objektus, pagamintus iš tam tikrų medžiagų, vadinamų metamedžiagomis – dėl tokios savybės šios medžiagos taptų iš esmės nematomomis tam tikro ilgio bangoms. O 2015 m. mokslininkas pareiškė, kad sukūrė keramikos pagrindo ultraploną medžiagą, kuri buvo nematoma įvairiuose bangų ilgiuose. Apskritai nematomos uniformos idėja nėra labai nauja – amerikiečiai jau kuris laikas kuria „Stealth“ tipo lėktuvus, kurių ypatingi paviršiai paverčia juos beveik nematomais radarams bei infraradonųjų spindulių jutikliams, o regimos šviesos spektre juos sunkoka pamatyti dėl specifinio dažymo.
Skausmo spinduliai
Kalbant apie nemirtinus ginklus galima performuluoti vieną patarlę: kas tavęs nenužudo, gali sukelti labai, labai stiprų skausmą. JAV kariuomenė aktyviai kuria nemirtiną ginklą, vadinamą „aktyvia atsisakymo sistema“ arba tiesiog skausmo spinduliu. Šis spindulys radijo dažnio bangomis smarkiai įkaitina audinius sukeldamas skausmingą nudegimą. O koks šio ginklo tikslas? Nuvaikyti įtartinus žmones nuo karinių bazių jų nežudant. Dabartinė ginklo versija yra tokia didelė, kad ją galima montuoti tik ant automobilių, tačiau kariuomenė užsiima jo miniatiūrizavimu. 2012 m. žiniasklaida skelbė, kad panašus ginklas yra bandomas su Pitchess laisvės atėmimo vietos, esančios netoli Los Andželo, gyventojais – ketinta jį naudoti kaip priemonę riaušėms suvaldyti.
Lipnioji granata
Lipnioji granata buvo dar vienas netipinis ginklas, britų sugalvotas Antrojo pasaulinio karo laikais. Norint pasinaudoti tokiu ginklu visų pirma reikėjo ištraukti adatėlę, laikančią granatos išorinį apsauginį sluoksnį ir atidengti lipnius sprogmenis, kuriuos galima buvo priklijuoti prie priešo tanko. Nors britų taryba, besirūpinusi sprogmenų saugumu, tokiam granatų panaudojimui nepritarė, pritarė premjeras Winstonas Churchillis, tad naudojimui Šiaurės Afrikos regione, Graikijoje ir kitose vietose britai pagamino 2,5 mln. lipniųjų granatų. Deja, lipniosios granatos turėjo nemenkų trūkumų: jeigu jos išsitepdavo smėliu, jos nesiklijuodavo prie tankų, bet už tai puikiai klijavosi prie kareivių uniformų. Tokiu atveju paskutinės kelios gyvenimo sekundės būdavo labai šiurpios.
Puckle'o ginklas
Puckle'o ginklą 1718 metais sugalvojo ir patentavo Anglijos teisininkas Jamesas Puckle'as. Jis šaudė ne apvaliomis, o stačiakampėmis kulkomis, kurių tikslas, panašu, buvo sukelti aukoms kuo didesnį skausmą ir kuo žiauresnius sužeidimus. Anot patento, kvadratinių kulkų smaigalys turėjo „įtikinti turkus, kad krikščioniška civilizacija yra pranašesnė“. Puckle'o ginklas, galėjęs šaudyti 9 šūvių per minutę greičiu, anot „Historic U.K.“, buvo pirmasis pasaulio kulkosvaidis, bet britų kariuomenė jo niekada taip ir nepanaudojo, nes šaudymo mechanizmas buvo pernelyg nepatikimas. Tad visų kulkosvaidžių protėvis niekada taip ir neišpopuliarėjo, tačiau patobulintos idėjos tapo tiesiog privalomu ginklu visuose kariuomenės daliniuose.
