Taip, užsienio mokslo leidiniai, prognozuojantys būsimus šios premijos laureatus (nors, tenka pripažinti, pataikantys ganėtinai retai) tikrai mini CRISPR/Cas9 technologiją kaip vieną labiausiai tikėtinų kandidatų į laurus, bet vardijant nusipelniusius mokslininkus visada minimos trys tos pačios pavardės: Emmanuelle Charpentier, Jennifer Doudna ir Fengas Zhangas. V.Šikšnio nemini nė vienas prognozuotojas, o netgi gilesnėse šios technologijos (ir dėl jos kilusių ginčių) analizėse lietuvių mokslininko pavardė arba visiškai neminima, arba paminima kokį vieną skurdų kartelį, tarsi informuojant skaitytojus apie kontekstą, apie vieną iš žmonių, kuris prie šios technologijos kūrimo lyg ir prisidėjo, tačiau nėra svarbus.
Kai kurie prognozių autoriai, numatantys CRISPR/Cas9 technologijos pergalę, turi kitokių abejonių dėl laureatų sąrašo – jų maksimalus kiekis yra trys, tačiau kaip ketvirtoji galima pavardė laureatų trijulėje minima ne V.Šikšnio, o kartu su F.Zhangu dirbančio George'o Churcho. Vilniaus universiteto profesoriaus vardas neminimas net labai ilgame chemijos ekspertų sudarytame prognozuojamų laureatų sąraše.
Vilniečio startas – iš pirmos pozicijos, finišas ne toks sėkmingas
Ginčas dėl CRISPR/Cas9 technologijos autorystės ir teisių patentuoti šią technlogiją iš tiesų labai primena dramatiškas lenktynes su daugybe intrigų ir avarijų. Prof. V.Šikšnys beveik neabejotinai buvo pirmas, atitrūkęs nuo konkurentų ties starto linija. Būtent jis pirmas publikavimui pateikė mokslinį straipsnį, aprašantį CRISPR/Cas9 veikimą. Būtent jis pirmas pateikė patentinę paraišką šiam metodui.
Ir abiem atvejais lietuvį ištiko žiauri nesėkmė: recenzuojantis leidinys „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) lietuvio mokslinį straipsnį įvertino įtariai ir prasidėjo ilgai trunkantis teksto siuntinėjimas pirmyn ir atgal prašant papildomų paaiškinimų ir patikslinimų, todėl nuo pradinio publikacijos pateikimo iki jos publikavimo praėjo net keturi mėnesiai (ir tai yra visai nestebinantis laiko tarpas iki publikacijos).
Tuo tarpu žurnalo „Science“ redaktoriai, sulaukę pasiūlymo publikuoti labai panašaus turinio J.Doudna ir E.Charpentier bendrą straipsnį, kur kas sparčiau susivokė, koks lobis pateko į jų rankas ir skubiuoju būdu – per 20 dienų – paruošė jį publikavimui. Tad V.Šikšnio publikacija leidiniui buvo pateikta anksčiau nei amerikiečių, tačiau publikuota vėliau.
Ir jeigu istoriškai ankstesnis pateikimas teisme gali būti vertinamas kaip svarbesnis pirmumo įrodymas, tai mokslo bendruomenė, pirmiau pamačiusi straipsnį žurnale „Science“, sureagavo audringai, o maždaug po dviejų mėnesių, 2012 m. rugsėjo 25 d. PNAS publikuotas V.Šikšnio straipsnis sulaukė kur kas silpnesnės reakcijos ir mažiau citavimų kitų mokslininkų tekstuose. Visas dėmesys atiteko J.Doudna ir E.Charpentier.
Patentų registravimo istorija baigėsi panašiu nusivylimu. Pradžiai reikėtų paminėti, kad Cas9, kaip baltymo, patentuoti neįmanoma – tai yra savaime susidarantis biologinis junginys, kuris pats savaime yra veiksmingas tik bakterijų, bet ne žinduolių ląstelėse. Todėl patentuoti buvo norima modifikuotą baltymą ir biocheminį rinkinį, kuris užtikrina šio baltymo panaudojimo žinduolių ląstelėse galimybę.
Patentavimo lenktynėse V.Šikšnys vėl startavo pirmas: JAV patentų biurui jo paraiška buvo pateikta 2012 metų kovą. Bet tų pačių metų gruodį ji buvo atmesta, motyvuojant, kad patente aprašytas metodo veikimas – išgryninto Cas9 baltymo ir tam tikro išgryninto RNR fragmento sugebėjimas perkirpti trumpą DNR grandinės fragmentą mėgintuvėlyje esančiame tirpale – nepakankamai skiriasi nuo natūralaus biologinės sistemos veikimo aprašymo, tad „nesudaro išradimo sudėties“.
Įdomu tai, kad 2012 metų rugsėjį pateikta beveik identiška J.Doudna ir kolegų patento paraiška nėra atmetama – jos svarstymas tęsiamas. O 2012 metų spalį pateikta Jin So Kim ir kolegų paraiška taip pat atmetama, nes „neaprašo atradimo“.
Bet štai 2012 metų gruodį pateikta F.Zhango ir kolegų paraiška priimama ir 2014 metų balandį JAV patentų biure registruojamas patentas Nr. 8 697 359. Patente aprašyti sėkmingi eksperimentai, o paraiškos pagrindu tapo F.Zhango mokslinis darbas, publikavimui pateiktas 2012 m. spalį ir publikuotas 2013 m. sausį.
Ilgai trukęs teisinis mūšis tarp dviejų amerikietiškų universitetų 2017 m. vasarį baigėsi Masačusetso technologijų instituto, kuriam atstovauja F.Zhangas, pergale.
Kita vertus, Vilniaus universiteto JAV patentų biurui pakartotinai 2013 m. kovo 15 d. pateikta DNR grandinės perkirpimo naudojant Cas9-crRNR kompleksą, patentinė paraiška šiemet, gegužės 2 d. buvo registruota kaip patentas Nr. 9 637 739, apimantis ir 2012 m. pateiktos bei atmestos paraiškos turinį.
Tad nešališkas atsakymas į antraštės užduodamą klausimą turėtų būti „Ne“. Na, nebent Nobelio komisija nepasiduotų žiniasklaidos, kuriai nemažą įtaką daro stiprių amerikietiškų universitetų komunikacija, spaudimui ir laureatus atrinkinėtų griežtai pagal indėlį į technologijos atradimą ir vystymą bei poveikį mokslo šakos raidai, tuo pačiu visiškai užmerkdama akis prieš straipsnių publikavimo ir patentų registravimo datas.
Kita vertus, labai tikėtina, kad dėl situacijos, kurią apkartino teisinis ginčas, konfliktų vengiantis Nobelio komitetas nuspręs likti nešališku ir atidės šios technologijos apdovanojimą vėlesniems metams, kai galimų laureatų kiekis dėl natūralių priežasčių sumažės iki priimtino skaičiaus.
Kas yra Cas9?
„Cas-9“ baltymas yra randamas bakterijose. Jis padeda bakterijoms apsisaugoti nuo virusų, 15min anksčiau yra pasakojęs V.Šikšnys.
„Virusai puola bakterijas taip pat kaip ir žmones, ir bakterijos susidūrimas su virusu paprastai jai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Virusas užpuola bakteriją tam, kad galėtų pasidauginti, įsiskverbęs į bakteriją jis pasidaugina ir bakterija žūva. Todėl bakterijos turi daug įvairių apsaugos sistemų. „Cas-9“ baltymas yra viena iš bakterijų sistemos apsaugos dalių. Jis padeda bakterijai apsisaugoti nuo virusų puolimo ir išgyventi“, – sakė mokslininkas.
V.Šikšnio komandos užduotis buvo išsiaiškinti, kaip būtent „Cas-9“ baltymas apgina bakterijas nuo virusų. Paaiškėjo, kad baltymas geba atpažinti svetimo viruso DNR ir jį tiesiog „sukarpo“, neutralizuodamas virusą.
„Kai mes supratome, kaip bakterijos „Cas-9“ baltymo pagalba ginasi nuo virusų, iš karto kilo mintis, kad tą sistemą mes galime panaudoti, nukreipdami „Cas-9“ baltymą į bet kurią DNR molekulės vietą. Galima baltymą nukreipti ne tik prieš viruso DNR, bet ir prieš bet kokio kito organizmo DNR. (…) „Cas-9“ baltymą mes galime užprogramuoti ir nunešti į bet kurią DNR molekulės vietą. Ir jeigu jis „prisiriš“ prie DNR molekulės, „Cas-9“ baltymas toje vietoje perkirps DNR molekulę“, – sakė V.Šikšnys.
Įvykus šiam veiksmui, pasak profesoriaus, įsijungia kitos ląstelės, kurios bando „užlopyti“ atsiradusį trūkį. Šioje stadijoje galima į DNR „įdėti“ naujus genus arba ištaisyti klaidas, kurios buvo DNR molekulėje.
„Todėl ta sistema dar vadinama genomo redagavimo įrankiu, nes tos sistemos pagalba mes galime šiek tiek perrašyti genomą, tą seką DNR molekulės, kuri yra gamtoje“, – reziumavo V.Šikšnys.
