Alio, pakvieskite kaimyną Antaną
Nors per tą patį laiką visiškai neatpažįstamai pasikeitė ir mūsų suvokimas, ir politinė santvarka, ir žinių gavimo būdai, ir gyvenamoji aplinka, ir automobilių parkas, ir parduotuvių turinys, ir kelionių galimybės, ir apskritai viskas, ką tik galima įsivaizduoti, vargu, ar kas nors pasikeitė labiau, nei bendravimas.
Jaunesniems žmonėms turėtų būti nesuvokiama, kaip net pačioje sovietmečio pabaigoje norint paskambinti į kitą miestą – jau nekalbant apie kitą šalį – reikėdavo važiuoti į miesto centrinį paštą, stovėti eilėje prie specialių telefono būdelių ir tuomet, su telefonininko (o dažniau – telefonininkės), rankiniu būdu perjunginėjančio šakutes ir kontaktus, pagalba galėtume susisiekti su žmogumi, gyvenančiu gretimame mieste. Ir per patį atostogų sezono įkarštį Palangoje didžiausios grūstys būdavo ne Basanavičiaus gatvėje, o prie tarpmiestinio telefono būdelių.
Beje, apie telefono būdeles. Piliečiams, kurie savo namie telefono neturėjo (o tokių būdavo didžioji dauguma), dažnu atveju tai būdavo vienintelis prieinamas būdas kam nors paskambinti. Ir skambutis savame mieste kainuodavo 2 kapeikas. Į užmiestį – 15 kapeikų už 3 minutes pokalbio. Palyginimui, panašiai (18 kapeikų) kainuodavo „prabangūs“ ledai ant pagaliuko su šokolado glazūra. O degtukų dėžutė – 1 kapeiką. Dabartiniu ekvivalentu veikiausiai galima būtų sakyti, kad tarpmiestinis skambutis kainavo 1,5 euro.
Kita vertus, tam nedideliam kiekiui laimingųjų, kurie turėdavo telefonus namie, vietiniai pokalbiai nekainuodavo. Tereikėdavo susimokėti mėnesinį abonentinį mokestį.
Beje, „mygtukiniai“ telefonai pačioje nepriklausomybės laikotarpio pradžioje buvo retenybė ir prabanga (kuri dažniausiai atkeliaudavo iš kaimyninės Latvijos, Rygos VEF gamyklos). Kur kas dažnesni buvo rotoriniai telefonai, kuriais šiandieninis jaunimas, matęs tik išmaniuosius telefonus, apskritai vargiai sugebėtų naudotis. Rotoriniai buvo ir visi būdelėse „už kapeikas“ paskambinti leisdavę telefonai.
Dar vienas senųjų laikų telefonų ypatumas – vidinė atmintis. Arba jos nebuvimas. Jeigu šiandien žmonės sugeba įsiminti tik savo, o pačiu geriausiu atveju – ir vieno ar dviejų artimiausių žmonių telefonų numerius, nors susisiekti be jokių sunkumų gali ir su šimtais, ir su tūkstančiais žmonių (ir netgi tais, kuriems niekada neskambinę), tai anais laikais galva būdavo pilna įvairių skaičių – pavyzdžiui, draugo Antano buto numeris ir jo kaimyno Petro telefono numeris. Skambini Petrui ir prašai prie ragelio pakviesti Antaną. Arba būdavo dubliuotos telefono linijos keliems butams: kol kaimynas kalbasi telefonu – kitas butas „be ryšio“. Nei paskambinti, nei priimti skambučio neįmanoma.
Vos susigrąžinus nepriklausomybę ryšių sistema keitėsi ganėtinai greitai. 1992 metais visi telefoniniai ryšiai perduoti valstybės įmonei „Lietuvos telekomas“, kuri ilgainiui tapo „Teo“, o vėliau, po susijungimo su „Omnitel“ – ir „Telia“.
Pirmoji judri kregždė
Laidiniai telefonai staiga tapo ne vien išrinktųjų ar laimingųjų privilegija, o ganėtinai įprastu miestietiško gyvenimo patogumu.
Bet netgi anksčiau – 1991 metų gegužės 17 dieną – Lietuvoje užregistruota pirmoji mūsų šalies mobiliojo ryšio paslaugas teikianti įmonė „Comliet“. Kaip vėliau sakė įmonės generalinis direktorius Vytautas Kuzma, įmonė įkurta dėl to, kad iki tol visi Lietuvos tarptautiniai telekomunikaciniai ryšiai keliavo per mazgus Maskvoje, todėl reikėjo alternatyvos – kaip prieš keletą metų džiaugėmės įgyta energetine nepriklausomybe, taip prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo džiaugiamasi telekomunikacijų nepriklausomybe.
Bendrovė užregistruota, bet pirmosios paslaugos pradėtos teikti tik jau 1992 metais. Tai buvo toli gražu ne eiliniam visuomenės atstovui skirta prabanga – mobiliuosius įrenginius anais laikais sau leisti galėjo tik verslininkai ar verslo įmonės. Ir dar buvo pageidautina, kad tie verslininkai turėtų arba stiprų diržą, arba tvirtą lagaminą, nes anais laikais sklandė juokai, jog bandant nešiotis pirmuosius telefonus kišenėse kelnėse šios galėjo nesunkiai nusmukti, o nešiojimui lagaminuose skirti modeliai buvo tik pusiau mobilūs – pats ragelis buvo laidu sujungtas su mobilia papildoma dėžute.
Pirmasis „Comliet“ klientas buvo Skandinavijos avialinijos (SAS). O jau 1992 metų pabaigoje įmonė galėjo girtis, kad turi 300 klientų. Per 1993 metus klientų kiekis išaugo iki 1400.
Techninė detalė – tai buvo ne mums labiau įprasto skaitmeninio GSM standarto, o skandinaviškos analoginės technologijos NMT-450 ryšių tinklas. Kita techninė detalė – 1997 metais, kuomet Lietuvoje jau veikė ir kiti du naujos, GSM kartos paslaugas teikiantys ryšio operatoriai, V.Kuzma gyrėsi, kad „Comliet“ yra vienintelė įmonė, galinti girtis, kad yra nacionalinis ryšio operatorius, kurio paslaugos pasiekiamos praktiškai visoje šalies teritorijoje. Tiesa, šioje srityje labai greitai atsirado konkurentas – komutavimo stotis „Lintel“.
Gana ilgą laiką „Comliet“ mobiliojo ryšio srityje buvo monopolinė įmonė. O tai reiškia, kad šiai bendrovei nebuvo jokios priežasties nei skubėti plėsti tinklo aprėptį, nei pasiūlyti klientams mažesnes kainas. O siūlomos paslaugos ir kainos šiais laikais būtų vargiai protu suvokiamos. Pirmieji pokalbiai mobiliuoju (tuomet – palydoviniu) ryšiu kainuodavo po pusantro dolerio per minutę, o nediduko lagamino dydžio telefonai kainuodavo 2000 dolerių.
Beprotiškos kainos
1995 metus galima vadinti antrosios kartos – GSM – mobiliojo ryšio gimtadieniu: naujas mobiliojo ryšio operatorius „Omnitel“ (o dabar – „Telia“) mėgsta priminti, kad kovo 16 diena yra GSM mobiliojo ryšio gimtadienis Lietuvoje – tą dieną įmonės valdybos pirmininkas Juozas Kazickas jau antrosios kartos GSM ryšiu pasikalbėjo su anuometiniu ryšių ir informatikos ministru Gintautu Žinteliu. Labai greitai sparnus išskleidė ir „Bitė GSM“.
Pavyzdžiui, 1999 metais abonentų kiekio viršūnę (13 tūkst. klientų!) pasiekusi „Comliet“ siūlė balso pašto dėžutę su 15 įrašų talpa už 23,6 lito sumą. Arba telefono nuomą mėnesiui už 188,8 lito. Šiandien tokios sumos gali pasirodyti ne tokios ir reikšmingos, tačiau anuomet minimalus atlyginimas Lietuvoje litais buvo mažesnis už dabartinį eurais. Minutė pokalbio, priklausomai nuo to, ar adresatas buvo „Comliet“ tinkle ir ar tame pačiame koryje, kainavo iki beveik 3 litų.
Bet pati paslaugų viršūnė – „Detalus skambučio iššifravimas“ už 23,6 Lt. Ir kaina šiuo atveju net nesvarbi. Šiandien toks pasiūlymas tą pačią dieną pasiųstų operatorių į nebūtį ir sukeltų už VSD informacijos rinkimą gerokai rimtesnį skandalą.
1998 metų vasarį buvo pirmas kartas, kai interneto svetaines archyvuojanti paslauga „The Wayback Machine“ atkreipė savo dėmesį į „Omnitel“ svetainę.
Ir ši svetainė parodo šiandien sunkiai suvokiamus kainodaros principus. Galbūt kam nors atmintyje dar kirba tokie planų pavadinimai, kaip „Riterio“, „Grafo“, „Kunigaikščio“, „Karaliaus“. Nė vienas jų nesiūlė šiandien taip įprastų neribotų pokalbių ir SMS žinučių (beje, SMS žinutės kaip vieša paslauga taip pat atsirado tik 1997 metais, tačiau klientai ja susidomėjo tik apie 2000 metus).
Abonentinis mokestis (neprakalbamas!) svyravo nuo 45 iki 190 litų. Minutės pokalbio kaina „piko metu“ (t. y., nuo 9 val. ryto iki 9 val. vakaro) svyravo nuo 2,2 iki 1,1 lito. Naktimis – maždaug perpus pigiau. „Karaliaus“ planas buvo rekomenduojamas itin plepiems verslininkams, kurie per dieną prakalbėdavo po 14 minučių arba daugiau, o per mėnesį – 400 minučių. Palyginimui, naujausia Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaita rodo, kad vidutinis šių laikų vartotojas kas mėnesį pats skambindamas prašneka apie 200 minučių, tačiau tendencija mažėjanti – telefoniniai skambučiai dabar jau toli gražu ne vienintelė susisiekimo priemonė.
Giliau panagrinėjus galima atrasti dar keletą beprotiškų dalykų, kuriais gyrėsi operatoriai: nemokamas skambučio laukimas, nemokamas numerio atpažinimas. Bet jei sugalvotumėte keliauti po užsienius, tai už tarptinklinio ryšio paslaugos suteikimą turėtumėte iš anksto palikti užstatą – 1000 litų.
Skaitmeninio mobiliojo ryšio eros pradžią žymėjo ir iš šiandienos perspektyvos juokingai atrodantys įrenginiai – peidžeriai. Tai buvo vienakryptės komunikacijos įrenginiai, į kuriuos buvo galima per skambutį operatorei pasiųsti tekstinį pranešimą. Tačiau net ir jų kainos bei paslaugos nebuvo juokingos – peidžeris kainavo 500-820 litų. Visgi ši technologija gyvavo neilgai – „Omnitel“ ją pasiūlė 1996 m., tačiau 1998 m. naudojimasis peidžeriais pasiekė piką, kai „Omnitel“ peidžerio paslaugomis naudojosi apie 3000 klientų, o šią technologiją nuo žemės paviršiau nušlavė populiarėjantys mobilūs telefonai ir SMS žinutės. Peidžerio paslaugos buvo galutinai išjungtos 2001 metais.
2000 metais „nufotografuota“ ir „Bitės GSM“ svetainė, kurioje patiekiama kiek klaidesnė kainodara: planų kainos svyruoja nuo 20 iki 140 litų, o minutės kainuoja nuo 1,65 iki 1,05 lito. Be to, visų planų abonentinio mokesčio „neprakalbama“ dalis yra tik 20 litų, o viskas, kas aukščiau šios sumos, jau gali būti sunaudojama pokalbiams.
„Bitės“ svetainėje galima sužinoti ir trumposios žinutės kainą – 40 centų.
Konkurencija tarp „Omnitel“ ir „Bitės“ anais laikais, atrodė, yra daugiau formali, o „Comliet“ apskritai pradėjo praradinėti aktualumą kaip paslaugų teikėjas – iš dalies dėl to, kad mobiliųjų telefonų gamintojai tiesiog ignoravo NMT paslaugas ir visas savo pastangas nukreipė į telefonų, skirtų GSM tinklams, gamybai.
1999 m. gruodį Lietuvoje užregistruotas ir dar vienas ryšio operatorius – „Tele2“. O kadangi tuo metu „vyresnieji“ konkurentai jau turėjo ganėtinai platų išvystyto tinklo padengimą, pradėjo sklisti anekdotai apie tai, kaip „Tele2“ visus savo klientus kviečia nustatytą valandą susirinkti prie Vilniaus Katedros, iš kur juos mikroautobusu veš į ryšio zoną.
Bet „naujokai“, negalėdami su senbuviais konkuruoti kokybe, ėmėsi jų prekės ženklu tapusios strategijos – klientus vilioti kainomis. Ir štai 2001 m. gruodžio mėnesio paslaugų kainyne galima matyti, kad minutė tekainuoja 1,25 Lt piko metu, o naktimis ir savaitgaliais – vos 0,25 Lt. Ir žinutės atpigo iki 15 centų, o minimalus mėnesinis mokestis už paslaugas (t. y., „prakalbamas“ abonentinis mokestis) – 40 litų. Tiesa, tai dar buvo laikotarpis, kuomet „Tele2“ orientavosi į mažiau reiklius klientus su mažesnėmis pajamomis.
Tuo pačiu metu „Omnitel“ savo paslaugas siūlė gerokai brangiau nei „Tele2“ (nors, žinoma, smarkiai pigiau, nei 1998 metais): iš planų sąrašo išnyko „Karaliaus“ planas, abonentinis mokestis susitraukė iki 25-55 litų, o minutės kainos – iki 1,12-0,67 lito piko metu (arba 1,6-0,95 Lt skambinant į kitus tinklus). Nereikia pamiršti, kad anais laikais „Omnitel“ buvo akivaizdžiai dominuojantis operatorius – įmonė nesibodėjo girtis, kad jų klientų yra daugiausiai, o skambinti „saviems“ buvo vos ne perpus pigiau.
Kartu 2000 metai yra tas laikas, kai telefonai jau pradėjo rastis ne tik prakutusių verslininkų, bet net ir studentų rankose – tokią galimybę jiems suteikė išankstinio apmokėjimo planai, leidę taupiausiems žmonėms savo bendravimo išlaidas sumažinti iki kelių litų per mėnesį.
Keitėsi ir telefonai
Kartu su bendravimo įpročiais keitėsi ir lietuvių kišenių turinys. Sulig GSM tinklų naudojimo pradžia mobiliojo telefono savininkui jau nebereikėjo itin tvirto diržo tam, kad kelnės nesmuktų – įrenginiai pradėjo ir delne tilpti, ir netgi sverti mažiau nei 200 gramų. Artėjant amžių sandūrai paprastai gremėzdiški, juodi, nuobodūs „verslininko“ telefonai pradėjo virsti vis mažesniais ir spalvotais įrenginukais, kurių išvaizdos įvairovė buvo tiesiog milžiniška.
Kadangi apie tą laiką tai jau nebuvo tik verslininkui prieinama prabanga, telefonai tapo ir savotiška saviraiškos priemone: nuo 1998 metų sulig modelio 5110 pasirodymu Suomijos įmonė „Nokia“ pasiūlė galimybę keisti telefonų korpusus ir taip užkariavo jaunimo širdis. Beje, tai buvo ir pirmas pasaulyje telefonas, kuriame galima rasti kultinę „Gyvatėlę“.
O dar 1998 metais pasirodė pirmas pasaulyje telefonas su spalvotu ekranu – „Siemens S10“.
Spalvotųjų dėkliukų beprotybę 2000 metais dar labiau išplėtė „Nokia 3310“ – vienas populiariausių Suomijos įmonės, jau kepusios vieną „bestselerį“ po kito, gaminių. Tais pačiais metais telefonų pasaulyje atsirado dar viena naujovė, be kurios dabar telefonai tiesiog neįsivaizduojami – fotokamera. Manoma, jog pirmasis įrenginys su fotokamera buvo „Sharp J-SH04“.
Ir visa tai – dar iki „tapšnojamų“ telefonų eros pradžios. Oficialiai ši era prasidėjo dar 1993 metais su „IBM Simon“, tačiau vargu ar tokių įrenginių apskritai Lietuvoje būta. Tad realybėje pirmieji įrenginiai su lietimui jautriu ekranu atsirado 2007-2008 metais, su „Apple iPhone“ – įrenginiais, pagimdžiusiais be galo sėkmingą išmaniųjų telefonų kategoriją, kuri šiandien jau įveikė ne tik mygtukinius telefonus, bet ir ne profesionalams skirtus fotoaparatus, ir vaizdo kameras, ir atskirus GPS imtuvus. Jau nekalbant apie žadintuvus.
Technologijos tobulėjo
Jau praėjusiame amžiuje inžinieriai, lemiantys technologijų raidą, suprato, kad mobilusis telefonas yra tinkamas ne vien balsui, bet ir duomenims perduoti. Ir pirmieji eksperimentiniai 3G tinklai pasaulyje pradėjo veikti dar 1998 metais. Lietuvoje pirmas komercinis 3G tinklas pradėjo veikti 2006 metų vasarį – laurai už tai atitenka bendrovei „Omnitel“. Buvo tikimasi, kad ši technologija taps technologiniu pagrindu, pasiūlysiančiu vartotojams vaizdo skambučius ir tiesiogines vaizdo transliacijas.
Deja, tobulėjant telefonų ekranams ir stiprėjant vaizdo įrašų internetinėms platformoms 3G technologija labai greitai tapo nepakankama vaizdo įrašų peržiūrai mobiliuosiuose įrenginiuose (o ir nelabai kas tuos įrašus žiūrėti norėjo – kainos buvo tokios, kad prabanga buvo pernelyg didelė).
Tikriausiai dėl to net nekeista, kad 3G technologija morališkai paseno pirmiau už 2G ir ryšio operatoriai jau pradeda jos atsisakinėti, taip atlaisvindami dažnių juostas reikšmingesnėms, pažangesnėms technologijoms.
Istoriškai nauja mobiliojo ryšio karta „išauga“ maždaug per dešimtį metų, bet 4G Lietuvoje atsirado praėjus vos penkeriems metams po 3G. Lyderiai ir vėl buvo „Omnitel“, komercines 4G paslaugas siūlę nuo 2011 pavasario. „Tele2“ šias paslaugas teikti pradėjo 2014 m. pabaigoje, o dar po kelių mėnesių kokybinę spragą užtaisė ir „Bitė“.
O šiandien kalba jau eina ir apie 5G technologijas – dabartiniai ryšio operatorių ir Ryšių reguliavimo tarnybos planai numato, kad komerciniuose Lietuvos operatorių tinkluose jos turėtų pradėti veikti maždaug nuo šių metų pabaigos, kai įvyks šiai technologijai reikalingų dažnių aukcionas.
Vieną didžiausių technologinių proveržių padarė konkurencija ir... politikai
Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių tarpusavio konkurencija galėtų būti idealus pavyzdys daugybei kitų pasaulio valstybių: nepaisant ne itin didelio gyventojų tankio, „Tele2“, „Telia“ ir „Bitė“ nuolat spaudžia viena kitą ir kokybės, ir vartotojams pasiūlomų kainų atžvilgiu. Šiandien galime džiaugtis tuo, kad mūsų šalyje teikiamos mobiliojo ryšio paslaugos yra vienos pigiausių Europoje, nors pastaruoju metu ir pastebimas polinkis ryšio kainas po truputį didinti.
Dėl kas keletą metų pasikartojančių operatorių kainų karų šiandien iš esmės jau pamiršome, kas yra minutės pokalbio kaina, nebežinome, kuo skiriasi skambučiai vartotojams, esantiems tame pačiame ar konkurentų tinkle ir nebelaukiame sutemų, kad galėtume paskambinti ar parašyti žinutę pigiau. Šiandien pagrindinė ryšio operatorių siūloma „valiuta“ yra mobilieji duomenys, kurių vidutinis vartotojas kas mėnesį sunaudoja 13,3 GB ir šis skaičius nuolat, labai sparčiai auga.
O tiems žmonėms, kurie kartkartėmis išvyksta į keliones po kitas Europos valstybes, didžiausia pastarojo dešimtmečio technologinė permaina buvo politinis sprendimas suvienyti Europos Sąjungos skaitmeninę rinką ir pašalinti mažmeninės tarptinklinio ryšio kainos sąvoką: jei anksčiau dar lipdami į lėktuvą Vilniaus oro uoste nustatydavome telefoną, kad jis jokiu būdu nesijungtų prie interneto naudojantis tarptinkliniu ryšiu (nes vos per kelias minutes taip galima buvo prisidaryti dešimtis ar net šimtus eurų nuostolių), tai šiandien visoje Europoje internetu naudojamės tarsi būdami namie. Ir netgi pradedame pamiršti, kad kažkada buvo kitaip.
Dėkojame „Telia“ už pagalbą surenkant archyvinių telefonų ir telekomunikacijos įrenginių kolekciją.
