Akmens sferos Kosta Rikoje
Milžiniškos akmens sferos – kai kurios datuojamos dar 600 m. po Kristaus, vietiniams žinomos kaip Las Bolas („Kamuoliai“). Šie paminklai priskiriami prieš Kolumbiją egzistavusios civilizacijos palikimui. Dauguma jų gaminami iš gabro – uolos, kuri susidaro iš išlydytos magmos. Pasak senovės uolienas tyrinėjančių archeologų, tobulą akmenų sferinę formą žmonės galimai pasiekė kaip įrankius pasitelkus kitus mažus akmenėlius.
Daugelis ne ekspertų spėjo, kad vadinamosios „Diquis“ sferos buvo naudojamos astronominiams tikslams, kiti mano, kad jie galėjo nurodyti kelią į reikšmingas vietas. Tiesa ta, kad niekas tiksliai nežino, kokia buvo šių akmenų paskirtis. Čibčanų gyventojai, kadaise gyvenę Kosta Rikoje ir kitose Centrinės Amerikos vietose, dingo po Ispanijos užkariavimo, o sferų paskirtis išnyko kartu su jais, JSTOR Daily sakė Kanzaso universiteto antropologas Johnas W.Hoopesas.
Antikiteros mechanizmas
Tarsi iš fantastinio filmo siužeto: Antikiteros mechanizmo atradimas vis dar yra pagrindinis archeologinis galvos skausmas.
Atėnų Nacionaliniame archeologijos muziejuje saugomas mechaninis primityvus kompiuterio prototipas, skirtas dangaus kūnų padėčiai matuoti, rastas graikams priklaususio, daugiau nei prieš 2000 metų nuskendusio laivo dugne. Iki šiol tai yra pats moderniausias kada nors rastas prietaisas, kitas panašaus prototipo rastas mechanizmas datuojamas tik po 1000 metų.
Kleopatros kapas
Paskutinioji iš Ptolemiejų valdovų dinastijos, Kleopatra VII valdė Egiptą 50-30 m. pr. Kr. periodu. Mitais apie pasakišką grožį bei turtus apipintą moterį gaubia viena didžiulė paslaptis – jos palaidojimo vieta. Drauge su vyru Marku Antonijumi Kleopatra nusižudė po to, kai buvęs sąjungininkas Oktavianas juos nugalėjo Actium mūšyje. Remiantis rašytojo Plutarcho žodžiais, jų kūnai buvo palaidoti kartu po nuostabaus grožio ir aukščio paminklu, esančiu netoli Egipto deivės Izidės šventyklos. Tačiau, kur tiksliai randasi ši vieta, iki šiol nėra žinoma.
Turino drobulė
Turbūt nei vienas archeologinis atradimas nėra daugiau diskutuotinas, nei mįslingoji Turino drobulė, daugumos laikoma Jėzaus Kristaus palaidojimo dangalu. Audinio gabale likę kraujo pėdsakų bei patamsėjęs vyro kūno siluetas.
Nors legenda apie drobulę datuojama 33 m. po Kr. katalikų bažnyčia oficialiai užfiksavo drobulės egzistavimą 1353 metais, kai audinys pasirodė Prancūzijoje. Pagal legendą drobulė buvo gabenama iš Judėjos (dabar – pietinė Palestinos dalis) į Turkijos Eesą, o vėliau ir patį Konstantinopolį.
Tik devintajame dešimtmetyje mokslininkams gavus prieigą prie audinio buvo konstatuota, kad drobė sukurta 1206-1390 m. tarpe. Nepaisant to, tyrimo kritikai teigia, kad mokslininkai galėjo datuoti naujesnes drobės dalis, prijungtas šimtmečius po Jėzaus mirties.
Voynicho rankraštis
Viena iš labiausiai apkalbamų XX amžiaus knygų buvo senovinis tekstas, kurio niekas negalėjo perskaityti. 1912 m. senovinio knygnešio atrastas „Voynich“ rankraštis yra 250 puslapių knyga, parašyta nežinoma abėcėle ir iliustruota įvairiais vaizdais, pradedant moterų kūnais, baigiant vaistinėmis žolelėmis ir Zodiako ženklais.
Knyga, kuri šiuo metu saugoma Jeilio universiteto Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje, yra maždaug 600 metų senumo ir tikriausiai parašyta Vidurio Europoje, teigia tyrėjai. Kai kurie mokslininkai mano, kad knyga yra elementari apgaulė, kupina nesuprantamų žodžių, tačiau yra tokių, kurie mano, kad knygos tekstas parašytas nežinoma kalba. Kiti mano, kad knyga pateikia tam tikrą kodą, kurio dar niekam neišėjo nulaužti.
