Šiais laikais pandemija yra skelbiama – Pasaulio Sveikatos Organizacija nusprendžia, ar šiuo metu vykstantis ligos protrūkis gali būti laikomas pandemija. Tačiau šį terminą galima taikyti ir praėjusioms epidemijoms apibūdinti. Pandemija – tai didelio masto užkrečiamos ligos protrūkis, apimantys didelę teritoriją.
Dalis europiečių yra atsparūs ŽIV
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) yra milžiniška problema. Tiesą sakant, ŽIV/AIDS yra minimi šalia COVID-19 kaip šiuo metu vykstančios pandemijos. Tačiau apie 10 proc. europiečių turi imunitetą ŽIV. Kodėl? Mokslininkai spėlioja, kad Senojo Žemyno gyventojus užgrūdino čia vis pasikartojantys marai. Mokslininkai stengiasi sužinoti daugiau apie imunitetą ŽIV, nes tai galbūt padėtų sukurti vakciną.
Beje, pastebėjote, kaip sąmokslo teorijų mėgėjai teigia, kad COVID-19 negalėjo tiesiog atsirasti? Lygiai tas pats buvo kalbama ir apie AIDS, mat pirmieji atvejai buvo pastebėti tik 1981 metais. Kiekvienos pandemijos pradžioje žmonės buvo įsitikinę, kad liga negalėjo tiesiog atsirasti – ją kažkas sukūrė ir 430 metais prieš mūsų erą, kai Atėnus siaubė karštinė, ir 1331 metais, kai Europoje siautėjo Juodoji Mirtis, ir 1918-aisiais, kai žmonės išsigando itin agresyvios gripo atmainos.
Dėl 1918-ųjų pandemijos šiame miestelyje nebegalima mirti
Longjyrbienas – šiauriausia Europos gyvenvietė, turinti daugiau nei du tūkstančius nuolatinių gyventojų. Šis Norvegijos miestelis buvo įkurtas kasykloms aptarnauti. 1918-ųjų Ispaniško gripo pandemija palietė ir šią nuošalią gyvenvietę. 11 žmonių čia nuo šios infekcijos mirė ir buvo palaidoti miestelio kapinaitėse. Tačiau 1950 metais laidoti mirusiuosius Longjyrbiene uždrausta, nes buvo pastebėta, kad tie 1918 metais palaidoti kūnai nesuiro. Tiesą sakant, įšalas juos ėmė kelti į viršų, o tai – pavojinga sanitarinė problema. Nuo to laiko teigiama, kad Longjyrbiene draudžiama mirti. Tokio įstatymo iš tikrųjų nėra, bet kadangi čia draudžiama laidoti žmones, tai vyresni ir sergantys žmonės yra iškeldinami.
Pirmoji maro epidemija JAV irgi turėjo kiniškų šaknų
Juodoji mirtis pamėgo Europą ir su ja susietus regionus. Amerika savo pirmąją maro epidemiją gavo tik 1900 metais, kuomet ji buvo užfiksuota San Franciske. Tai buvo kur kas didesnės pandemijos dalis.
1855 metais buboninis maras ėmė plisti Kinijoje. Iš jos jis pasiekė Indiją ir kitus Azijos regionus. Mirė milijonai žmonių. 1900 metais buboninis maras su keliaujančiais kinais atvyko į San Fransiską – čia jis pirmą kartą fiksuotas miesto kinų rajone. 1904 metais epidemija paskelbta pasibaigusia. San Fransiske patvirtinta 119 mirties nuo buboninio maro atvejų.
Antonino pandemija buvo nelauktas karo trofėjus
165-180 metais prieš mūsų erą Romos imperiją temdė vadinamoji Antonino pandemija. Ją į šalį greičiausiai atnešė iš Artimųjų Rytų grįžtantys kariai. Skaičiuojama, kad ši pandemija nusinešė bent 5 milijonus gyvybių, mirė apie ketvirtadalis užsikrėtusiųjų Spėjama, kad nuo šios ligos mirė ir imperatorius Lucijus Verus. Kas tai buvo per liga? Niekas nežino. Šiandien spėjama, kad tai buvo raupai arba tymai, bet niekas tiksliai to jau nepasakys.
Jūs vis dar turėtumėte bijoti choleros
Cholera, bakterijos Vibrio cholerae sukeliama užkrečiama liga, nuo 19 amžiaus sukėlė jau ne vieną pandemiją, kainavusią dešimtis milijonų gyvybių. Cholera dabar žmonėms atrodo ne tokia jau baisi, nes jos galima išvengti laikantis aukštesnių sanitarinių standartų. Ši liga taip pat yra pagydoma antibiotikais, jei tik gydymas pradedamas laiku – tokiais atvejais mirtingumas siekia vos 1 procentas.
Tačiau situacija gali pablogėti. Per 2004-ųjų choleros protrūkį Indijoje ir 2010-ųjų protrūkį Haityje pastebėta, kad žmonės miršta vos po kelių valandų nuo ligos pradžios. Bakterijos, kaip ir visi gyvi organizmai, mutuoja. Dalis jų tampa agresyvesnės ir dėl mūsų taikomo gydymo – jos prisitaiko išgyventi.
Maras niekur nedingo
Visos pandemijos praėjo, praeis ir COVID-19. Bet ar galėsime pamiršti šią ligą, kaip pamiršome marą?
Buboninis maras, kurį sukelia bakterija Yersinia pestis, pasaulyje siautėjo ne kartą. Skaičiuojama, kad jis, tuomet vadintas Juodaja mirtimi, 14 amžiuje nusinešė apie 50 milijonų gyvybių. Dar ir šiais laikais per metus nustatoma apie 650 buboninio maro atvejų. Ši liga yra pagydoma antibiotikais, tačiau ji vis tiek yra labai agresyvi – mirštamumas nuo buboninio maro siekia apie 10 proc. atvejų net jeigu pacientai gauna reikalingą gydymą.
Apsikeitimas ligomis su Naujuoju pasauliu
Jūs tikriausiai žinote, kad Naujojo pasaulio kolonizavimas vietiniams sukėlė milžiniškų problemų. Amerikos ir Australijos čiabuviai nebuvo sutikę europiečiams būdingų ligų, todėl prasidėjusios epidemijos jiems buvo negailestingos. Raupų pandemija Australijoje pražudė apie 50 proc. čiabuvių. Didelė dalis Amerikos čiabuvių taip pat išmirė nuo raupų, gripo ir tymų – ligų, kurioms europiečiai jau turėjo šiokį-tokį imunitetą.
Tačiau egzistuoja ir vienas mažiau žinomas faktas – manoma, kad europiečiai iš Naujojo pasaulio parsivežė sifilį. Ši bakterinė infekcija per visą Renesansą retino europiečių gretas. Ir, žinoma, tebeegzistuoja ir dabar.
