Tinklalapis mentalfoss.com atrinko 8 keisčiausius garsus, kurių kilmės mokslininkai iki galo nepaaiškino.
„Šiaušimas“
Šis garsas egzistuoja mažiausiai nuo 1991-ųjų, kai Ramiojo Vandenyno aplinkos apsaugos laboratorija pradėjo įrašinėti SOSUS – povandenines garso stebėjimo sistemas, kurių klausymo stotys įrengtos visame pasaulyje.
Sunku identifikuoti tikslų garso šaltinį, tačiau jis yra Ramiąjame vandenyne tarp Australijos ir Pietų Amerikos.
Dėl nepaaiškinamų priežasčių garsas kinta priklausomai nuo metų laiko ir tampa garsiausias pavasarį ir rudenį. Vienoje iš teorijų aiškinama, kad garsai susiję su vulkaniniu aktyvumu.
„Švilpimas“
Mistiškas „švilpimas“ buvo įrašytas 1997-ųjų liepos 7-ąją hidrofonu – povandeniniais Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos mikrofonais.
Garso kilmės vieta neaiški, o nedidelis informacijos kiekis beveik neleidžia spekuliuoti apie garso šaltinį.
„Bloop“
1997-aisiais labai galingas, itin žemo dažnio garsas buvo užfiksuotas įvairiose povandeninėse pasiklausymo stotyse, kurias skyrė tūkstančiai kilometrų. Garso pėdsakai vedė į Pietų Ameriką.
Garsas pasikartojo visą vasarą ir nesitęsė ilgiau negu minutę, tačiau vėliau visiškai pradingo. Manoma, kad „The Bloop“ pramintą garsą skleidė virpantis ledas, tačiau mokslininkai neatmetė ir „organiško“ garso šaltinio galimybės.
Jeigu mistinį garsą skleidė gyvūnas, jis turėjo būti didesnis už baltąjį banginį.
„Julia“
„Julia“ užfiksuotas 1999-ųjų kovo pirmąją ir truko maždaug 15 sekundžių. Garsas buvo pakankamai stiprus, kad jį aptiktų visa Pusiaujo Ramiojo vandenyno įranga. Vyraujančioje garsą aiškinančioje teorijoje įtarimų šešėlis krinta ant Antarktidos ledkalnio.
„Sulėtėjimas“
„Sulėtėjimo“ (angl. „Slow Down“) garsas pirmą kartą buvo užfiksuotas 1997-ųjų gegužės 19-ąją. Manoma, kad ir šio garso šaltinis gali būti šalimais esantis ledkalnis, nors kai kurie spekuliuoja, jog periodiškai pasikartojantį garsą skleidė milžiniškas kalmaras.
„Dūzgimas“
„Dūzgimas“ buvo įrašytas skirtingose vietose daugiausiai per maždaug 50 pastarųjų metų. Žmonės pranešė apie nerimą keliantį žemo dažnio dūzgesį. Garsus girdėjo tik tam tikra dalis populiacijos.
Sunku nustatyti, kada žmonės pirmą kartą užfiksavo dūzgesį, tačiau septintąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis buvo ne kartą įrašytas. Vėliau apie garso atvejus pranešta Kanadoje, Anglijoje, Naujojoje Zelandijoje, Meksikoje.
Išgirdę dūzgesį žmonės pasakojo niekuomet neklausę nieko panašaus. Anot jų, dūzgesys dažniausiai buvo išgirstamas lauke ir sustiprėdavo naktį.
Mokslininkai ilgai bandė nustatyti dūzgesio šaltinį ir jį priskyrė tam tikro dažnio garsus skleidžiančiai industrinei įrangai. Vieni spekuliavo, kad tai galėjo būti elektromagnetinė spinduliuotė, radijo bangos, belaidžio ryšio įranga, dar kiti – kad žemės drebėjimai, tačiau iki galo mokslininkai paslapties taip ir neįminė.
UVB-76
UVB-76 pavadinimą gavęs radijo signalas periodiškai eteryje pasirodo jau dešimtmečius. Šis garsas sklinda 4625 kHz dažniu, po pasikartojančio zvimbimo pasigirsta skaičiai ir vardai rusų kalba. Garso tikslas ir šaltinis niekuomet nebuvo nustatyti.
52 hercų dažnio banginis
Šis gyvūnas, dar vadinamas vienišiausiu banginiu pasaulyje, skleidžia garsą labai neįprastu 52 hercų dažniu ir gerokai viršija įprastinį.
Mokslininkai „vienišiausio banginio“ garsą girdėjo dešimtmečius, o neseniai filmų kūrėjai „Kickstarter“ kampanijoje surinko 400 tūkst. dolerių, kad surastų žinduolį.
