„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

A.Saudargas: interneto laisvė? Su „Google“? Juokaujate?

Praėjusį trečiadienį per visus socialinius tinklus nuvilnijo internautų pasipiktinimo banga: Europos Parlamentas viešu balsavimu visuotinai pritarė Autorių teisių direktyvai, kuri įteisins nuorodų apmokestinimą ir reikalaus filtruoti visą į internetą keliamą turinį. Siaubas! Europos Sąjunga griauna internetą!
Algirdas Saudargas
Algirdas Saudargas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Direktyvos turiniu besipiktinantys Lietuvos internautai paskelbė ir kaip balsavo Lietuvai atstovaujantys europarlamentarai bei tvirtino dabar jau žiną, už ką daugiau nebebalsuos: už tuos interneto laisvės išdavikus, kurie direktyvai pritarė. O tokių Lietuvos delegacijoje buvo penki iš 11: Laima Andrikienė, Vilija Blinkevičiūtė, Valentinas Mazuronis, Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Saudargas.

Pastarasis, anot įsiutusių interneto laisvės šalininkų, drįso už direktyvą savo balsą atiduoti ir liepą, kuomet ji buvo atmesta ir grąžinta koreguoti, o visi kiti euoparlamentarai iš Lietuvos savo pritarimo jai neišreiškė.

Bet ar iš tikrųjų A.Saudargas neteisus? Prisėdome su juo apie tai pasikalbėti ir išklausėme kiek kitokią poziciją, nei pastarosiomis dienomis buvo įprasta girdėti internete.

Europarlamentaras pripažino, kad balsuoti už direktyvos priėmimą rekomendavo partijų grupė, kuriai jis atstovauja – EPP (Europos liaudies partija) – taip pat balsavo ir šiai partijai priklausanti Laima Andrikienė. Tuo tarpu Antanas Guoga maištavo ir balsavo prieš direktyvos priėmimą.

Tačiau balsuoti už direktyvą A.Saudargą paskatino ne vien bendra partijos pozicija – jis, panašu, ir pats asmeniškai buvo pakankamai gerai išsinagrinėjęs šios direktyvos prasmę bei paskirtį ir pats sau priėmė sprendimą, kad ji yra naudinga ir reikalinga.

„Aš šita tema domėjausi, bendravau su pranešėju, bendravau su Europos technologų bendruomene. Post factum pasidomėjau, kad buvo tokių precedentų – Vokietijoje, Ispanijoje – kai šalys bandė derėtis pačios su „Google“ platforma“.

2014 metais didžiausia Vokietijos žiniasklaidos grupė „Axel Springer“ pareikalavo iš „Google“ licencinių mokesčių už jų naujienų rodymą „Google News“ sraute, o kol nebus sutarta dėl licencinių mokesčių, uždraudė „Google“ imti fragmentus iš jų naujienų ir publikuoti juos savo platformoje. Tačiau jau po poros savaičių tokio eksperimento Vokietijos įmonė pasidavė pareikšdama, kad ir toliau reikalaujant licencinių mokesčių jie prarastų savo rinką.

Ispanijoje 2015 metais įsigaliojo Intelekto nuosavybės įstatymas, nurodantis, kad naujienų agregavimo tarnybos (tokios, kaip „Google News“) naujienų autoriams turės sumokėti „sąžiningą kompensaciją“ už intelektinio turto naudojimą (panašiai, kaip radijo stotys sumoka muzikos kūrinių autoriams). Į tai „Google“ atsakė pašalindama visą Ispanijos žiniasklaidą iš „Google News“ šaltinių ir pareiškė, kad „Google News“ nėra pajamas generuojanti paslauga, todėl net neketina derėtis dėl „sąžiningos kompensacijos“ dydžio.

„Didžiosios interneto platformos nusiurbia vartotojų dėmesį. Didžiuma žiniasklaidos finansavimo šiais laikais gaunama ne iš individualaus vartotojo, o iš reklamos pirkėjo – vartotojo dėmesys parduodamas. Tai situacijose su Ispanija ir Vokietija „Google“ parodė savo jėgą. Bet aš abejoju, kad „Google“ tą gali padaryti su visa Europa. Per didelė rinka. Gal čia ir yra rizikos – sutinku, visur yra rizikos – bet palaikiau nuomonę, kad Europa turi bandyti, kad jie kalbėtųsi. Nes dabar šios platformos, valdančios milžiniškus informacijos kiekius ir informacijos srautus, yra monopolistės, primetančios savo poziciją ir autoriams dalinančios išmaldą – arba net ir išmaldos neduodančios. Nors jeigu nieko neduos, tai niekas nekurs turinio, išmirs viskas. Tai tokia mano pozicija“, – sakė pasakojo A.Saudargas.

Jeigu lobizmo kampanijai išleista dešimtys milijonų eurų, vadinasi, ant lėkštelės padėti bent jau šimtai milijonų. Vadinasi, jie mato, kad pelnu dalintis teks, o to jie nenori.

Anot jo, didelė dalis viešai matomo pasipriešinimo yra sąmoningų „Google“ ir kitų interneto platfomų veiksmų pasekmė. „Interneto platformos nenori šios situacijos, nes, matyt, mato, kad neprimes savo valios. Ir jeigu lobizmo kampanijai išleista dešimtys milijonų eurų, vadinasi, ant lėkštelės padėti bent jau šimtai milijonų. Vadinasi, jie mato, kad pelnu dalintis teks, o to jie nenori. Mano požiūriu, situacija paprasta“, – požiūrį dėstė europarlamentaras.

„Kita tema – dėl interneto filtrų – yra sudėtingesnė. Prieš keletą metų teko lankytis Ciuriche pagrindinėje „Google“ būstinėje Europoje ir jie ten gyrėsi, kaip jiems pavyko suvaldyti autorių teisių klausimą, kad prižiūrimas jų laikymasis. Bet ką jie prižiūri? Stambiųjų užsakovų, kuriuos brangina, autorines teises. Jie į tai investuoja labai daug. Tai yra dirbtinio intelekto priekinis frontas – ne be reikalo „Google“ yra vieni iš lyderių dirbtinio intelekto srityje. Tai štai jau tada jie parodė, kad padarė proveržį ir gebėjo valdyti, kontroliuoti ir išfiltruoti ne 10–20, kaip anksčiau, o 80–90 procentų turinio“ – pasakojo A.Saudargas.

Mano politinė pasaulėžiūra nėra tokia, kaip liberalų, įsivaizduojančių, kad internete yra visiška laisvė. Tai yra mitas, tai yra iliuzija. Koks ten laisvas internetas?

Pašnekovas pripažino, kad toks automatizuotas turinio stebėjimas siekiant išskirti ir užblokuoti autorių teisėmis saugomą turinį (net jeigu jis šiek tiek modifikuotas) yra žalingas parodijų ir muzikos perdirbinių (angl cover) žanrui: „Visur yra dvi pusės. Bet faktas, kad tokios technologijos naudojimas yra neišvengiamas. Tai jei dabar bus taikomas reikalavimas autorių teisėmis saugoti ne tik vaizdo, muzikos, bet ir tekstinius kūrinius, tai, manau, galioja bendras principas.“

„Rimtų kontrargumentų – jeigu neskaitytume propagandos – aš diskusijoje prieš šią direktyvą negirdėjau. Atseit, cenzūra ir kiti dalykai. Bet tai atsiprašau, nejaugi vienintelis interneto cenzorius turėtų būti komercinė platforma? Juk jos dabar kaip tik tą funkciją atlieka. Jos rodo tokį turinį, kokio nori. Mano politinė pasaulėžiūra nėra tokia, kaip liberalų, įsivaizduojančių, kad internete yra visiška laisvė. Tai yra mitas, tai yra iliuzija. Koks ten laisvas internetas? Tegu jie bent pabando nulįsti į interneto požemį, kur vyrauja ginklų prekyba, narkotikai ir visa kita. Štai tada jie pamatys, kas yra laisvas internetas. Ir dar jei realiame gyvenime su juo susidurtų, pabandytų pasimaišyti, kur nereikia... Tai apie kokią laisvę čia kalbame?“ – dabartinio interneto laisvumu abejojo konservatorius.

„Čia yra pelno organizacijos. Ir taip atsitiko, kad jie tapo monopolistais. Didieji platformininkai yra pasauliniai monopolistai. Jie valdo informaciją ir turi tą valdžios pagundą. Jie nėra valstybė, bet jie valdo. Tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jiems neturi būti oponuojama“, – sakė A.Saudargas.

Iškėlus klausimą, ar direktyva, už kurią balsavo Lietuvos atstovas Europos Parlamente, bebandydama suvaldyti didžiuosius interneto monopolistus, netaptų neįveikiama kliūtimi besikuriančioms naujoms interneto platformoms, A.Saudargas suabejojo. „Reikia skaityti tekstus ir peržiūrėti kiekvieną konkrečiai klausimą. Bet mano bendras įspūdis – pranešimo pats nerengiau ir detalių galvoje nelaikau, kaip ten kas yra – bet būtent prie šitų kompromisų ir buvo dirbama po vasarą vykusio balsavimo. Buvo nuskambėję tokie nuogąstavimai – uždarys „Wikipediją“ – tai šį kartą, jeigu neklystu, tiesiog išvardinta, kad būtų aišku, jog ši direktyva štai apie tokius išteklius niekas nekalba. Jei „Wikipedijai“ kas nors pakenktų, tai būtų tikrai nerimtas dalykas. Taip, gal formuluotės nebuvo labai aiškios. Bet tam ir skirta direktyva – kad gintų mažuosius nuo didžiųjų platformininkų diktato. Bet kaip konkrečiai tai bus realizuota kiekvienu klausimu, tai, manau, čia yra derybų klausimas ir galės būti taisoma konkrečiuose straipsniuose. Konkurencinė aplinka, kurią sukūrė „Google“, dabar mažąsias platformas varžo kur kas labiau, nei galėtų varžyti tokia direktyva.“

Internautų baimę dėl nuorodų apmokestinimo A.Saudargas irgi vadina nepagrįsta. „Google“ įkūrėjai yra geri verslininkai. Turėjo paieškos variklį – tuo metu ir kiti turėjo paieškos variklių. Bet jie gavo rizikos kapitalo – šimtų tūkstančių dolerių eilės sumą – ir galėjo pradėti kažkur palėpėje ar garaže kursti savo verslo modelį, pardavinėti mūsų pelės paspaudimus reklamą perkančioms kompanijoms. Uždirbdami pinigus jie galėjo tobulinti savo paieškos variklį. O esmė kur? Jeigu kiekviena paieška būtų apmokestinta vienu centu, puse cento ar dar mažesne cento dalimi, tai nežinau, turėtų gal dešimtadalį ar vos šimtadalį dabartinių klientų. Tai ir dabar kai kas nors gąsdina, kad ką nors apmokestins... Niekaip neapmokestins. Jiems klientai dingtų. Akimirksniu. Kadangi jie parduoda mus – mūsų dėmesį – reklamos pirkėjams, tai dingų ir reklamos, dingtų visi jų pinigai. Nežinau, kaip jie suksis, bet vartotojo tai tiesiogiai nepaveiks. Vartotojas šventas ir įpratęs paiešką gauti už dyką. Ir šitokio gėrio iš jo jau nebeatimsi. Tai čia viskas liks taip, kaip yra. Kalbama tik apie jų viršpelnius – kad jais dalintųsi“, – tvirtino politikas.

Tačiau kaip labai svarbią priežastį riboti didžiųjų interneto platformų įtaką A.Saudargas atskleidė paklaustas, ar nebijo, kad būtent dėl šio balsavimo ir socialiniuose tinkluose kilusio nepasitenkinimo gali netekti galimybių rinkimuose dar vienai Europos Parlamento kadencijai. Politikas iškart atskleidė, kad daugiau į šią instituciją nebekandidatuos. „Štai jums ir pavyzdys. Nematavau, kur kokios jaunimo nuomonės, bet tikėtina, kad feisbukinis jaunimas – o tokio dabar dauguma – yra paveikus. Tai štai jums ir pavyzdys kad komercinės platformos valdo jaunosios kartos nuomonę. Tai kur čia demokratija? Kas kišasi į demokratijos procesą? Tai aš dabar turėčiau bijoti, kad prarasiu balsus, pataikauti šitai balsuotojų grupei, kuri yra paveikta platformos? Toks spaudimas gali pakeisti gal ne mano nuomonę, bet mano poziciją. Tai yra tiesioginis kišimasis į rinkimus“, – itin griežtai virtualių diskusijų skatinimą vertino politikas.

Bijančius, kad „Google“ duos atkirtį ir vietoj bendradarbiavimo su Europos institucijomis rinksis pasitraukimą iš Europos rinkos, A.Saudargas ramino: „Europa yra didžiulė rinka. Pusė milijardo žmonių, Net ir „Google“ negali spjauti į tai. Bet jei nerizikuosi – nieko neturėsi. O jie paskaičiuos, ką praranda, jeigu lieka dirbti čia su direktyva, ir ką praranda, jeigu pasitraukia. Ir jeigu pasitrauktų, kokios būtų pasekmės prestižui? Ar jie nepagalvotų, kad Europoje atsirastų nauja platforma, kuri užimtų atsivėrusią nišą? Tų variklių juk yra pilna. Atsiras kitas „Google“. Europinis. Juk jie paliktų tuštumą. O jie išeitų ne iš kokios Afrikos, o iš Europos. Ją godžiai griebs kiti. Vartotojas bus nukentėjęs, jis pusę metų gyvens nežinodamas, ką daryti ir kur ko ieškoti. Jam reikės susirasti naujus draugus ne per feisbukus. Tai jeigu vertinamas toks blefas, reikia vertinti tolesnes pasekmes, kas bus už pusmečio ar metų, kai įsitvirtins vietinės platformos, iš Kinijos ateis „Baidu“, o „Google“ bus totaliai praradę pozicijas. Taigi, manau labai maža tikimybė – jeigu ne nulinė, kad jie iš Europos rinkos išeis.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs