Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujo atsakymo, kodėl po kriokliu dega amžinoji ugnis.
Veikiausiai ten dega dujos, tačiau iš kur jos kyla, kur ir kaip susidaro, suglumę mokslininkai paaiškinti negali. Manoma, kad ugnis po kriokliu esančiose nišose liepsnoja jau ne vieną tūkstantį metų – ten ugnį įžiebė ankstesnieji Šiaurės Amerikos žemyno gyventojai.
Pasaulyje tokių amžinųjų ugnių yra šimtai – manoma, kad kiekviena jų dega dėl gamtoje natūraliai išsiskiriančių dujų, kurios kyla iš žemiau slūgsančių nepaprastai įkaitusių ir senų skalūnų uolienų.
Vis dėlto Arndto Schimmelmanno vadovaujami Indianos universiteto mokslininkai atlikę tyrimą priėjo išvadą, kad vakarinėje Niujorko valstijos dalyje slūgsantys skalūnai nėra tiek įkaitę, kad galėtų išskirti dujas ir palaikyti degimo reakciją. Portalui OurAmazingPlanet.com mokslininkas pasakojo, kad toje vietoje uolienų temperatūra yra ne aukštesnė už puodelio arbatos temperatūrą. Be to, skalūnai toje vietoje nėra tokie seni, kokių tikėtasi. Iš kur po kriokliu mįslingai rusenanti amžinoji ugnis gauna dujų, tyrėjai nežino.
„Esame linkę manyti, kad toje vietovėje susidariusi kitokia dujų generacijos sistema ir kad tokia sistema gali egzistuoti bet kur kitur, – aiškina A.Schimmelmannas. – Jei tai tiesa ir dujos tokiu natūraliu būdu išsiskiria ir kitose vietose, tai reikštų, kad skalūninių dujų išteklių turime daugiau nei manėme.“
Temperatūros, artimos verdančio vandens temperatūrai, skalūnuose suardo anglies molekules ir dėl šios reakcijos išsiskiria gamtinės dujos.
Tyrimo rezultatai pristatyti žurnalo „Marine and Petroleum Geology“ gegužės numeryje.
