Turino drobulė yra senovinis lininis audinys, kurio ilgis yra 4,4 m, o plotis – 1,1 m, ant jos matomas tariamai nukryžiuoto vyro kūno atvaizdas. Drobulė eksponuojama Turino mieste, Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Nepaisant jos išskirtinio statuso religinių reliktų gausoje, tai tėra tik viena iš daugelio drobulių, kurioms per kelis pastaruosius šimtmečius buvo priskirta Jėzaus įkapių garbė.
Tačiau 1988 metais mokslininkai, atlikę šio audeklo datavimą radioaktyviosios anglies metodu, nustatė, kad ji atsirado tarp 1260 ir 1390 metų, taip beveik nepaneigiamai įrodant, jog žmonėms demonstruojama klastotė. Visgi žmonių tai neįtikino: drobulės autentiškumo klausimas iki šiol yra aršiai diskutuojamas.
Į diskusiją įsitraukė ir mokslininkai, drobulės tikrumo patikrinimui panaudoję teisminės analizės metodus. Jie visą dėmesį sutelkė į kraujo dėmes, ant drobulės paliktas tariamų nukryžiavimo žaizdų. Pagal šias dėmes jie norėjo rekonstruoti labiausiai tikėtiną rankų poziciją drobulės viduje tuo metu, kai joje galimai buvo įvyniotas kūnas.
Mokslininkai laboratorijoje panaudojo ir sintetinį, ir žmogaus kraują: apliejo juo savanorį, kad sužinotų, kaip jis srovelėmis nutekėtų jo oda, jeigu rankos gulėtų skirtingose pozicijose. Be to, Evangelijoje pagal Joną tvirtinama, kad Jėzui po mirties buvo durta ietimi į šoną. Norint atkartoti ieties paliktą žaizdą mokslininkai prie medinės plokštelės pritvirtino sintetiniu krauju suvilgytą kempinę ir susmeigė ją į manekeno šoną norėdami išsiaiškinti, kaip kraujas nuteka kūnu. Po to visos kraujo dėmės buvo palygintos su pėdsakais, paliktais ant Turino drobulės.
Nustatyta, kad analizuojant ant drobulės esančias dėmes kartu, „suvokiama, kad tai negali būti tikro žmogaus, kuris buvo nukryžiuotas ir po to palaidotas, paliktos dėmes, bet iš tiesų menininko, kuris sukūrė drobulę, paliktas piešinys“, - aiškino tyrimo pagrindinis autorius, Liverpulio Johno Mooreso universiteto (JK) teisminis antropologas Matteo Borrini.
Pavyzdžiui, ant drobulėje matomos kairės rankos nugarinės dalies atvaizduotos dvi trumpos kraujo srovelės gali atitikti tik žmogų, kuris stovi laikydamas rankas 45 laipsnių kampu. Tuo tarpu kraujo dėmės, kurių pozicija atitinka dilbį, susidarytų tik jeigu stovintis žmogus rankas laikytų iškėlęs beveik vertikaliai. Dvi kūno pozicijos vienu metu nėra įmanomos.
Mokslininkai dar nustatė, kad kraujo dėmės priekinėje krūtinės pusėje iš tiesų atitinka ieties paliktos žaizdos žymę. Tačiau dėmės nugaros apačioje – kurios teoriškai turėjo susidaryti iš ieties žaizdos ištekėjus kraujui, kai kūnas gulėjo ant nugaros – nė iš tolo neprimena realybės, tvirtina mokslininkai.
„Jeigu pažvelgtumėte į kraujo dėmių visumą, tarsi dirbant nusikaltimo vietoje, suprastumėte, kad vienos dėmės prieštarauja kitoms. O tai rodo, kad dėmių kilmė yra dirbtinė“, - aiškina M.Borrini.
Tyrimo rezultatus publikavo mokslinis žurnalas „Journal of Forensic Sciences“.
