Apie tai, kaip jo gyvenime ir profesinėje aplinkoje susiduria menai ir technologijos, pasakoja Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojas Antanas Jasenka.
– Nuo vaikystės muzikuojate, neseniai susipažinome su jumis ir kaip su tapytoju. Iš kur atsirado polinkis menams? Koks santykis su jais buvo šeimoje?
– Žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas: jis tuščias, nieko jame neprirašyta, nei mintis išreikšta, nei vaizdinių atspindžiai nupiešti. Tada atsiremiam į auklėjimą ir švietimą. Kodėl kartais šeimoje vienas vaikas užauga į kultūrininką, mokslininką ar ypač išsilavinusi žmogų, turiu omenyje ne tik daugybos lentelės žinojimą, bet ir vidinį, dvasinį išsilavinimą, o kitas – labai negatyvus, tampa nesuvokiamai žiauriu nusikaltėliu? Viskam yra priežastys. Galbūt tas vaikas, kuris užaugo ir tapo negatyvus, negavo būtinos meilės iš tėvų ir artimųjų.
Aš jos gavau. Daug! Mano tėtis ir mama manimi rūpinosi ir suteikė man, kaip vaikui, reikalingą informaciją, priemones, tokius „žaislus“, kurie vėliau tapo darbo įrankiais ir leido skleistis mano kūrybai. Kalbu apie muzikos instrumentus. Žinoma, man augant ne viskas iš karto sekėsi. Mokykloje nebuvau pirmūnas. Sakyčiau, bendro lavinimo mokykloje sekėsi net gana sunkiai, pedagogai buvo prasti.
Tačiau mano sąmonėje liko didelis tėvų palaikymas, tikėjimas, kad man pasiseks. Ir vienintelės muzikos mokytojos didelės pastangos, kurios padėjo man atrasti patį save. Tik vėliau aš pats atradau žmones, jų kūrybą, kuri tapo kita gyvenimo mokykla. O tada, kai jau esi kelyje, nebegali sustoti, mokaisi visą gyvenimą. Ir dabar aš kartais jaučiuosi kaip tas anuometis vaikas, kuris kažko nesupranta, kartais tingi... Studijai save ruošti turiu vėl ir vėl. Dabar aš vienu metu studijuoju, mokausi ir kartu rodau rezultatą. Ir muzikoje, ir tapyboje.
Save atsimenu nuo labai ankstyvo amžiaus. Buvau gal ketverių ar penkerių metų, bet jau tada žinojau, kad būsiu kompozitorius. Labai aiškiai to norėjau. Tačiau netrukus atsirado ir noras piešti. Čia vėlgi man padėjo pirma muzikos mokytoja: kai neišeidavo suprasti ir sugroti kokios nors J.S.Bacho invencijos, ji siūlydavo tas invencijas nupiešti. Taip ir darydavau. Kartą mano giminaitis, fotografas Rimas Daukša, kai buvau aštuonerių, nusivežė mane į Maskvą. Joje praleidome keletą dienų. Aplankėme Tretjakovo galeriją – ten viskam pamatyti dienos nepakanka. Iki šiol atsimenu tą vaizdų, kuriuos pamačiau, įspūdį, aliejinių dažų kvapą, miesto mastelius, industriją. Tai įsirėžia smegenyse ir širdyje.
– Ankstesniuose interviu esate užsiminęs, kad jau studijų metais daug domėjotės elektronine muzika, technologijų teikiamomis galimybėmis. Kas paskatino šį domėjimąsi? Kas buvo įdomiausia?
– Studijų metu aš suvokiau, kad muzika nėra tik gražiai skambančių akordų junginys. Muzika, visų pirma, yra mokslas. Joje yra ir matematika, ir architektūra, ir fizika, ir biologija. Supratau, kad būtina žinoti, kodėl vienokius ar kitokius garsinius darinius reikia naudoti, jungti juos į visumą ir bandyti kažką tuo pasakyti klausytojui, žiūrovui. Negalėjau nekreipti dėmesio į tai, kad yra sintezatoriai, garso įrašymo galimybės. Technologijos jau nuo XX amžiaus vidurio ėmė sparčiai skleistis, atsirado nauji muzikos elektronikos instrumentai, moduliniai sintezatoriai Moog’as, Buchla. Visokia, vadinamoji geležis negalėjo nevilioti tuo metu jauno žmogaus, pavyzdžiui, manęs. Mane tai labai domino. Tik sovietų laikais šitie dalykai buvo labai brangūs. Jų beveik nebuvo įmanoma turėti. Na, nebent labai išimtinais atvejais.
Žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas: jis tuščias, nieko jame neprirašyta, nei mintis išreikšta, nei vaizdinių atspindžiai nupiešti. Tada atsiremiame į auklėjimą ir švietimą.
Pirmas mano elektronikos instrumentas, su kuriuo praleisdavau dienų dienas, – instrumentas „VILNIUS-5“. Beje, ieškau jo dabar, bet niekur nerandu. Vis dėlto buvo jau neblogas instrumentas. Sintezatorius, technologija, garso sintezė man buvo tyrinėjimo ir kūrybinių bandymų poligonas. Kalbu maždaug apie 1982–1986 metus.
Gerokai vėliau, po Nepriklausomybės atgavimo, atsirado prieigos prie prietaisų, viskas tapo žymiai paprasčiau. Todėl tuos instrumentus turiu ir naudoju kūryboje, eksperimentuose. Taigi, Nepriklausomybės laikais man labiau atsiskleidė XX amžiaus muzikos istorija. Mano gyvenime atsirado tokie kūrėjai kaip Giedrius Kuprevičius, Algimantas Kubiliūnas, Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras. Pas juos galėjau mokytis ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Galėjau su jais kalbėtis, klausytis, ką kalba, suprasti jų troškimus naujai muzikai, kitokiems, bet argumentuotiems muzikos sprendimų ieškojimams. Čia pat atsirado ir Mindaugo Urbaičio paskaitos apie šiuolaikinę XX amžiaus akademinę muziką. Tai labai pastūmėjo noriai domėtis, gilintis ir mokytis toliau.
– Kokie būdavo elektroninės kūrybos ieškojimai tada, kai technologijos dar nebuvo taip išvystytos? Kaip ieškojimai arba jūsų kūrybinis procesas pasikeitė įrankiams tobulėjant?
– 1991 m. pradėjau nuo „Noise music“ estetikos. Turiu keletą tuo metu išleistų albumų, kuriuos kūriau magnetine juosta, daugiafunkciu pultu ir keliais efektais. Kompiuterio tuo metu neturėjau, o jie mūsų krašte ir nebuvo paplitę. „Macintosh“ kompiuteris JAV jau egzistavo, bet jo kaina buvo milžiniška. Už tokius pinigus tikriausiai galėjai Vilniuje nusipirkti vieno kambario butą, todėl tų laikų studentui tai buvo už fantazijos ribų. Tačiau neturėjimas ir skatino dar labiau domėtis tuo, kas nebuvo dėstoma tuometėje Muzikos akademijoje, ko nebuvo mokoma padaryti. Todėl mokantis vis naujų technologinių dalykų, kuriant muziką ar garsų dizainą teatrui bei kinui kelias man buvo ilgesnis, bet gal todėl ir tvirtesnis.
1997-aisiais pradėjo atsirasti pirmieji kompiuteriai, programinė įranga, galiausiai – internetas. Kartu atsirado ir programinė įranga, skirta muzikai. Atsirado skaitmeninio garso kultūra, ėmė plėstis tokios muzikos atlikimas. Vystantis technologijoms kūrybinis procesas keitėsi natūraliai. Iki atsirandant technologijos šuoliams, aš jau turėjau išvystęs savo komponavimo sistemas. Iki šiol daugiausia jomis naudojuosi akustinėje, elektroakustinėje ar elektroninėje muzikoje.
– Yra nemažai įrankių, kurie leidžia kurti muziką (ir ne tik) keliais mygtuko paspaudimais. Dirbtinio intelekto pagalba kuriama muzika ar paveikslai iš įvairių duomenų, skaičių – eksperimentuojama įvairiai. Ar manote, kad tokia kūryba prilygsta žmogiškajai? Kodėl?
– Dirbtinį intelektą vis tiek turi programuoti žmogus. Juk pieštukas ir trintukas popieriuje pats nepaišo. Ir neatsiranda nuostabūs paveikslai teptukui pačiam sugalvojus. Viską daro žmogaus intelektas, emocija. Vadinasi, ir kompiuterinius kūrinius galima laikyti žmogiškąja kūryba. Tik įrankiai čia – jau ne dažai ar smuiko garsas, bet programuojami duomenys, kurie virsta mums atpažįstamu garsu ar vaizdu. Dabar yra labai nesunku sukomponuoti garsinius, melodinius, harmoninius darinius, tačiau dažnu atveju tai pačios programinės įrangos pasiūla. Tą pasiūlą sukuria programų kūrėjai, technikai, inžinieriai. Jei individas naudoja tuos šablonus, dažniausiai tai tampa tik saviraiška, bet ne kūryba. Kūryba, kompozicija ir technologija, be abejo, yra šiek tiek kiti dalykai.
Dėstau muzikos programinių įrangų dalyką. Pradedu nuo to, kad visi privalome perskaityti Shakespeare'o „Hamletą“ ir tik tada, kai suprantame, kas pasakyta šioje dramoje, mąstome, kaip ir kokia programine įranga atskleisti tai, ką suvokėme. Taip kompiuterio nejučia pasiūlyti šablonai tampa ne tik neįdomūs, bet ir nereikalingi, nes pradedama strateguoti, kurti idėją – tik tada atsiranda garsas, harmonija ar melodinis mąstymas.
– Ar manote, kad šiais laikais kūryba nuo technologijų yra neatsiejama? Ar įmanoma būti sėkmingu kūrėju, menininku be technologinių žinių (pvz., kaip apdoroti muziką kompiuterinėmis programomis)?
– Net neabejoju, kad mes esame priklausomi nuo technologijų. Be jų neparašysi jokio romano, nesukursi muzikos, neatskleisi kokio nors tematiškai pasirinkto vaizdinio. Juk klasicizmo ir kitokiais laikais kompozitoriai naudojosi technologiniais pasiekimais lygiai taip pat, kaip ir mes dabar. Jozefo Haydno sonatos parašytos klavyrui – tai yra mechaninis instrumentas, atsiradęs tik dėl technologijų pažangos, kuris vėliau imtas vadinti fortepijonu. Galiausiai pati kompozicija yra tam tikra technologija. Todėl ir reikalingos muzikos epochų laikotarpių studijos, kad būtų galima suvokti, kokiomis muzikos komponavimo technikomis naudojosi kūrėjai, kokios tada buvo technologijos, instrumentai.
Reikėtų suvokti ir tai, kad vien turėdamas geriausią kompiuterį ar programinę įrangą vertingos medžiagos nesukursi. Visų pirma, reikia suprasti, kur mes esame, kokie vyko istoriniai reiškiniai, kas yra Antika Vakarų Europos kultūroje, kaip mus dabar veikia tautos palikimas, kodėl jis toks ir pan. Turint sisteminį socialinį, politinį, kultūrinį, ekonominį vaizdinį, reikia atrasti savo kalbėjimo formą, suprasti, kodėl nori kalbėti konkrečia tema. Tik tada bus aišku, ką daryti su technologijų siūlomomis paslaugomis, kaip naudoti technologinius pasiekimus. Tik tada bus galima suprasti, kokia muzikinė programinė įranga ar technologinis pasiekimas tau tiks. Dažnai vyksta atvirkštinis procesas. Žmogus naudojasi tūkstančiais kitų žmonių darbais, kurie sukuria technologinį vienetą, naudoja jau pasiūlytą duotybę, galvodamas kad jis tai sukūrė – muziką, tembrą, stilių. Svarbu kurti, atrasti pačią idėją. O technologija, jei ją išmanysi, padės viską įgyvendinti.
Manau, kad tokio dalyko kaip įkvėpimas nėra.
– Jeigu pažvelgtume iš kitos pusės, ar technologijų vystytojams taip pat reikalingas kūrybiškumas? Kodėl?
– Žinoma. Technologijų kūrėjai žino kitų kūrėjų poreikius, todėl jie negali būti nekūrybiški. Jie gamina prekę, kuri padeda kitam kūrėjui sukurti vertybes. Dažnu atveju inžinieriai, programuotojai ir patys yra užslėpti garso, muzikos, vaizdo kūrėjai. O tai padeda. Todėl tikriausiai ir turime gana neblogai išvystytą muzikinę programinę įrangą, technologijas, skirtas muzikai kurti, įrašyti, transliuoti.
– Kaip apibūdintumėte įkvėpimą? Kaip jis jums pasireiškia ir kas įkvepia, o kas kaip tik užkerta tam kelią?
– Manau, kad tokio dalyko kaip įkvėpimas nėra. Šis teiginys atsirado klaidingai suvokiant XIX amžių, romantizmo laikotarpio epochą. Manoma, kad menininkui staiga ateina iš kažkur ir suteikia kažkas kažką… Ir tada tas įkvėpimas tarsi padaro savo. Nieko panašaus! Netikėkite tokiais pranašais ir jų teiginiais. Yra tik kruopštus, kasdienis ir sunkus darbas. Kuo jį nuosekliau, su kuo didesne disciplina kasdien atlieki, tuo labiau ateina vadinamasis įkvėpimas֧, ką aš vadinu pažinimu. Tada ima sektis. Tai tarsi užburtas ratas – kuo labiau sekasi, tuo labiau norisi tęsti ir patirti savo idėjos proceso ir rezultato išraiškas. Čia įsijungia ir technologijos, kurios padeda toms idėjoms skleistis. Tai žavu.
– Kiek jūsų laisvalaikis susijęs su profesine veikla?
– Yra sakoma – turėk mylimą darbą, tai turėsi visą gyvenimą atostogas. Man tai neatsiejami dalykai. Tai vienas ir tas pats. Aš nežinau, kurioje vietoje prasideda mano laisvalaikis, o kur profesinė veikla. Turėdamas idėją, aš kiekvieną dieną ją tikrinu, išbandau ir vėl tikrinu. Einu miegoti ir keliuosi su ta idėja... Ir taip iki tol, kol pasidaro aišku, jog būtent dabar paspausiu klavišuose ar užrašysiu penklinėje natą „sol“.
– Ką patartumėte žmonėms, norintiems siekti karjeros menuose?
– Studijuoti. Atrasti. Ir išreikšti patirtį pačia patogiausia forma. Žiūrovą, klausytoją visada pasiekia protingas ir emocionalus reiškinys. Ir priešingai – kvailas darinys ir liks kvailu. O kvailiu būti tikriausiai niekas nenori... Tikėti savimi – būtina sąlyga. Pasitikėti savimi net jei ir nepavyksta iš karto. Kelią visada atras tas, kas turi savyje pozityvumo. Ne murmėti apie tai, koks „blogas“ pasaulis, o galvoti, kiek dar apie jį nežinai. Tada apims džiaugsmas, kad būtent pasauliui pažinti mums laikas ir skirtas. O laikas bėga greitai: nė nespėsi apsisukti ratu, kai mirtis jau žvelgs veidan klausdama: „O ką neveikei gero, mielasis?“
