Kinijos universiteto mokslininkai įrodė, kad indocianino žalioji cheminė medžiaga – medicinoje naudojamas dažiklis – gali sumažinti pagrindinio žalsvosios musmirės toksino α-amanitino stiprumą žmogaus ląstelių linijose ir pelėse, veiksmingai blokuodama α-amanitino sukeltą ląstelių mirtį.
Žaliosios musmirės yra priežastis, dėl kurios negalima valgyti bet kokio grybo, aptikto miške. Šie mirtini grybai buvo kilę iš Europos, o dabar jų galima rasti visame pasaulyje. Patrauklūs ir labai panašūs į kitas valgomas grybų rūšis, grybai dažnai renkami ir valgomi per klaidą.
Žaliųjų musmirių skonis neturi aiškių toksiškumo požymių, o simptomai pasireiškia lėtai. Praėjus kelioms valandoms po suvalgymo pacientui gali pasireikšti virškinamojo trakto simptomai, kurie išnyksta po dienos ar dviejų, sudarydami klaidingą įspūdį, kad viskas gerai.
Tačiau nuo pat suvalgymo grybo toksinai graužia kepenis ir sukelia rimtą organo pažeidimą. Be medicininės intervencijos, o kai kuriais atvejais – net ir suteikus skubią pagalbą, grybų toksinai gali sukelti kepenų, o kartais ir inkstų nepakankamumą, kuris dažnai baigiasi mirtimi.
Norėdami išsiaiškinti šio konkretaus grybo toksiškumą, tyrėjai ėmėsi kelių etapų metodo. Pirmiausia jie panaudojo CRISPR genomo atranką žmogaus ląstelių linijoje HAP1, kad ištirtų α-amanitino destruktyvų poveikį.
Komanda nustatė, kad baltymų, vadinamų N-glikanais, biosintezė atlieka svarbų vaidmenį toksino sukeltai ląstelių mirčiai. Tolesni tyrimai atskleidė, kad N-glikanų sintezei reikalingas fermentas STT3B, kuris, regis, yra pagrindinis α-amanitino toksiškumo veiksnys.
Toliau jie atrinko medžiagas, kurias jau patvirtino FDA, kaip priešnuodžių kandidatus. Jie nustatė potencialų STT3B inhibitorių – indocianino žalumą.
Beliko tik patikrinti savo išvadas. Šie bandymai buvo atlikti su keliomis tyrimo linijomis, įskaitant žmones ir peles. Dvi skirtingos žmogaus ląstelių linijos – HAP1 ir Hep G2 – buvo daug atsparesnės α-amanitino sukeltai ląstelių mirčiai, kai buvo iš anksto apdorotos indocianino žaluma.
Toliau buvo apdoroti pelių kepenų organoidai. Jie taip pat pasižymėjo didesniu atsparumu ląstelių mirčiai.
Galiausiai mokslininkai išbandė medžiagą su gyvomis pelėmis. Joms buvo sušvirkšta toksino, o po 4 valandų jos buvo apdorotos indocianino žaluma, kad būtų imituojamas tikėtinas apsinuodijusių žmonių gydymo scenarijus. Maždaug 50 proc. gydytų pelių išgyveno, o 90 proc. negydytų pelių mirė.
Tačiau yra vienas bet – gydymas praėjus 8 ir 12 valandų po apsinuodijimo buvo neveiksmingas, o tai rodo, kad negrįžtama žala atsiranda anksti ir kad apsinuodijimą žaliosiomis musmirėmis reikia gydyti kuo anksčiau.
Reikia atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų nustatyta, kaip indocianino žaluma slopina α-amanitiną, ir įvertinti, kiek saugu ją vartoti žmonėms, tačiau šie pirmieji rezultatai teikia vilčių, kad netolimoje ateityje bus sukurtas priešnuodis.
