Jameso Kennetto vadovaujama grupė Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje mokslininkų atliko plataus masto sferulių (mikroskopinių sferinių darinių) tyrimą – jų randama Vėlyvojo Driaso žemės sluoksnyje (jis plyti teritorijoje, kuri ne menkesnė nei 50 mln. kvadratinių kilometrų). Tuose pačiuose sluoksniuose buvo rasti ir didesni nei įprasta kiekiai tokių egzotinių medžiagų, kaip nanodeimantai, fulerenai, lydytas stiklas ar iridis.
18 teritorijų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose ištyrusi J.Kennetto tyrėjų grupė priėjo išvadą, kad jose rastos sferulės susidarė išsilydžius kalnų uolienoms ir dirvožemiui. Atlikę spektrinę analizę ir elektroninę mikroskopiją, mokslininkai visiškai atmetė vulkaninio jų susiformavimo galimybę. Jos negalėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, geocheminių procesų, žaibų iškrovų ar dėl anglies klodų degimo. Tokios sferulės galėjo susiformuoti tik esant temperatūrai ir slėgiui, kuris būdingas kosminiam kūnui susidūrus su Žeme.
Be kita ko, paviršinių sferulių tyrimai atskleidė, kad jos pačios patyrė susidūrimų. Šie vyko sferulėms skriejant didžiuliu greičiu, esant labai aukštai temperatūrai – sferulės dažnai susilydydavo vienos su kitomis. Bendra devyniose valstybėse rastų sferulių masė siekia apie 10 mln. tonų. Tačiau šis dydis katastrofos mastą charakterizuoja ne visiškai, kadangi tikslios Vėlyvojo Driaso sluoksnio ribos nežinomos.
Susidūrimas su kosminiu kūnu smarkiai pakeitė planetos klimatą ir gyvosios gamtos pasaulį: didžiulėse teritorijose kilo kontinentinio masto gaisrai, dėl kurių atmosfera prisipildė saulės šviesą blokuojančių teršalų. Šie atmosferoje sklandė pakankamai ilgai, kad stambieji gyvūnai pristigtų maisto ir išmirtų.
Priminsime, kad anksčiau Meksikos mokslininkai pristatė tyrimą, kurio rezultatai byloja, jog Žemėje prieš 13 tūkst. metų veikiausiai įvyko globalinio masto katastrofa. Centrinėje Meksikos dalyje tyvuliuojančio Cuitzeo ežero dugne rasta egzotiškų nuosėdų, likusių, kaip manoma, po susidūrimo su kosminiu kūnu.
