Lithoredo abatanica papildė trumpą sąrašą gėlavandenių gyvūnų, galinčių tiesiogine šio žodžio prasme išgraužti kraštovaizdžius ir sukurti kitoms rūšims tinkamas sąlygas prisiglausti, taip keisdami upių ekosistemų raidą.
Tik iš tiesų nežinome, kodėl jie užsiima tokiu nelengvu darbu.
Šie nedideli, kirminus primenantys padarėliai pirmą kartą užfiksuoti dar 2006 metais, per Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus ekspediciją. Nors tyrėjai buvo įsitikinę, kad jie priklauso teredinidų laivagraužių šeimai, atidžiau jie buvo ištirti tik visai neseniai, per bioįvairovės ekspediciją į Filipinus.
„Jis toks neįprastas, kad turėjome sukurti naują taksonominę gentį. Ši rūšis rasta tik šioje, 3 – 5 kilometrų ilgio upės atkarpoje Filipinuose“, - pasakoja Danas Distelis, Šiaurės rytų universiteto (JAV), Okeano genetinio palikimo centro direktorius.
Daug pavyzdžių buvo surinkta keliose vietose Abatano upėje rytų Bohole, atsargiai naudojant plaktuką ir kaltą, paskui jie buvo stebimi inde ir konservuojami.
Nepaisant pavadinimo, laivagraužiai iš tiesų nėra kirminai, o tam tikri dvigeldžiai moliuskai. Tačiau pailgi jų kūnai netelpa mažose kriauklelėse, kurios iš saugančių šarvų išsivystė į gremžtuką, kuriuo sukramto medieną.
Nuo neatmenamų laikų šis laivagraužių gebėjimas maitintis mediena pavertė juos jūrų keliautojais, sutrumpinančiais visų burlaivių dalių, nuo korpusų ir vairų, naudojimą.
Laivagraužiai gali išaugti įspūdingo dydžio. Kuphus polythalamia yra ilgiausias dvigeldis pasaulyje, savo 1,5 metro ilgio kūną panardinantis į mangrovių dumblą, kur jo žiaunose gyvenančios bakterijos vandenilio sulfidą paverčia tinkamu maistu.
Naujoji teredinidų akmengraužio rūšis yra mažesniajame dydžių spektro gale, jos blyškus baltas kūnas tėra kiek ilgesnis nei 10 centimetrų.
Panašiai kaip ir ksilotrofinės (medieną ėdančios) laivagraužių rūšys, L. abatanica irgi turi kiautą, per milijonus metų tapusį kietų medžiagų grąžtu; tačiau šiuo atveju kieta medžiaga nėra mediena.
Gyvūno kasimo įrankis labiau tinka darbui su kalkakmeniu – jis įgijo dešimčių mažų dantukų formą, o ne šimtus smulkučių abrazyvinių iškilimų, dengiančių jo giminaičių kiautus.
Tai nėra vienintelis šios rūšies skiriamasis bruožas. Daugumos laivagraužių virškinamajame trakte gyvenantys mikrobai paverčia susmulkintą medieną maistinga sriuba. Naujosios rūšies virškinamajame trakte tyrėjai nerado užuominų, kad maži nuosėdinių uolienų gabalėliai teiktų maistą.
Sutrinta uoliena iš jų organizmo pašalinama praktiškai tokia pati, kaip ir pakliūna vidun: kaip smulkus žvirgždas, nugulantis smėlio sluoksniu upės dugne. Aplinkinių uolų ir gyvūnų atliekų rentgenoskopinė analizė neparodė kokio nors cheminio skirtumo.
Kol kas mokslininkai tegali spekuliuoti, bet gali būti, kad šie maži uolas graužiantys moliuskai maisto prasimano kaip ir didieji jų giminaičiai, padedami kokių nors unikalių bakterijų, gyvenančių jų nemažose žiaunose. Arba gal filtruodami maisto daleles iš vandens per sifonus.
Aišku kaip dieną, kad neišspręstų paslapčių apie šios naujos teredinidų grupės įpročius dar liko užtektinai, bet jas įminti gali būti netgi labai verta.
Viena, jų ekologinio elgesio tyrimai gali daug papasakoti apie tai, kaip kiti organizmai apgyvendina šiuos akmeninius šveicariškus sūrius.
Kadangi urveliai uolienoje gali likti milijonus metų, galime išsiaiškinti šių moderniųjų masonų triukus, padėsiančius geriau suprasti senesnius šių gyvūnų atstovus.
Žvelgiant praktiškiau, bakterijos jų žiaunose gali tapti šaltiniu naujų vaistų, gal net naujų antibiotikų klasių, padėsiančių įveikti stiprėjantį gydymui atsparių baterijų prakeiksmą.
Tyrėjai planuoja toliau analizuoti jų genomą, kad geriau suprastų, kurioje laivagraužių giminės medžio vietoje turėtų įsikurti šie naujieji radiniai, tuo pačiu galbūt išsprendžiant jų maitinimosi paslaptį ir kodėl jiems evoliucija suteikė tokią keistą akmenų graužimo savybę.
Tyrimo ataskaitą galima perskaityti šioje svetainėje.
