Kas yra beždžionių raupai?
Beždžionių raupai – tai viruso sukeliama liga, kuri, kaip rodo pavadinimas, dažniausiai plinta tarp beždžionių Centrinėje ir Vakarų Afrikoje, tačiau kartais persiduoda žmonėms ir sukelia nedidelius protrūkius.
Pirmoji šia liga serganti beždžionė buvo pastebėta 1958 m., o pirmasis žmogaus atvejis nustatytas 1970 m. dabartinėje Kongo Demokratinėje Respublikoje, rašo „New Scientist“.
Ne visi atvejai susiję
Pastaraisiais metais beždžionių raupais susirgusių žmonių pasitaikydavo kai kuriose Centrinės ir Vakarų Afrikos dalyse, tačiau neseniai ši liga pradėjo plisti ir Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Pirmasis asmuo, kuriam Jungtinėje Karalystėje buvo patvirtintas užsikrėtimas, keliavo į Nigeriją. Gegužės 5 d. jam pasireiškė bėrimas, gegužės 6 d. jis buvo paguldytas į ligoninę, tačiau visiškai pasveiko. Du iš kitų JK atvejų yra susiję su šiuo pirmuoju, tačiau, JK sveikatos apsaugos agentūros (UKHSA) duomenimis, po jo sekę keturi atvejai neturi jokių žinomų sąsajų su ankstesniais atvejais.
Dabar beždžionių raupų virusas plinta nuo žmogaus žmogui šalyse, kuriose yra žinomų atvejų, naujausioje organizacijos atnaujintoje informacijoje teigė UKHSA atstovė Susana Hopkins. „Šie naujausi atvejai kartu su pranešimais apie atvejus Europos šalyse patvirtina mūsų pirminį susirūpinimą, kad beždžionių raupai gali plisti mūsų bendruomenėse“, – sakė ji.
Pasak UKHSA, naujausi JK atvejai daugiausia užfiksuoti tarp gėjų, biseksualių vyrų ir vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais.
Kaip liga plinta
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beždžionių raupai gali būti perduodami lašeliniu būdu per iškvėptus didelius lašelius ir kontaktuojant su infekuotais odos pažeidimais ar užkrėstomis medžiagomis. Kai kas tai gali suprasti taip, kad virusas plinta oru, tačiau PSO šio termino nevartoja.
JAV Ligų kontrolės centras (CDC) teigia, kad „kvėpavimo lašai paprastai negali nukeliauti toliau nei kelis metrus, todėl būtinas ilgalaikis kontaktas akis į akį“.
Beždžionių raupai taip pat gali plisti per artimą kontaktą arba per sąlytį su užsikrėtusio asmens naudojamais drabužiais, rankšluosčiais ar patalyne.
Ši liga nelaikoma lytiškai plintančia infekcija, tačiau gali būti perduodama lytinių santykių metu per odos sąlytį su oda.
Beždžionių raupais taip pat galima užsikrėsti nuo užsikrėtusių laukinių gyvūnų Vakarų ir Centrinėje Afrikoje. Taip gali nutikti gyvūnui įkandus arba esant sąlyčiui su infekuoto gyvūno krauju, skysčiais, oda.
Beždžionių raupais taip pat galima užsikrėsti valgant nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusio gyvūno mėsą.
Simptomai
Pirmieji beždžionių raupų simptomai yra karščiavimas, galvos, raumenų, nugaros skausmas, limfmazgių patinimas, šaltkrėtis ir išsekimas.
Kitas požymis – odos išbėrimas, kuris paprastai prasideda per 1–3 dienas nuo karščiavimo atsiradimo. Bėrimas būna labiau sutelktas ant veido ir galūnių, o ne ant liemens. PSO teigimu, bėrimai labiausiai pažeidžia veidą (95 proc. atvejų), delnus ir padus (75 proc. atvejų). Taip pat pažeidžiamos burnos gleivinės (70 proc. atvejų), lytiniai organai (30 proc.).
Iš pradžių bėrimas būna panašus į vėjaraupius, o paskui gali susidaryti šašai.
Beždžionių raupai paprastai yra savaime išsivystanti liga, kurios simptomai trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Sunkūs atvejai dažniau pasitaiko tarp vaikų ir yra susiję su viruso poveikio mastu, paciento sveikatos būkle ir komplikacijų pobūdžiu. Esantys imuniteto sutrikimai gali lemti blogesnes pasekmes.
Kaip teigia PSO, beždžionių raupų inkubacinis laikotarpis (nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo) paprastai trunka nuo 6 iki 13 dienų, tačiau gali svyruoti ir nuo 5 iki 21 dienos.
Ar liga mirtina?
Beždžionių raupai paprastai būna lengvi, dauguma žmonių pasveiksta per kelias savaites be gydymo.
JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, Afrikoje beždžionių raupai gali būti mirtini net 1 iš 10 užsikrėtusių žmonių. Tačiau yra du pagrindiniai beždžionių raupų tipai: Kongo atmaina ir Vakarų Afrikos atmaina.
PSO teigia, kad 1 iš 10 atvejų yra susijęs su Kongo atmaina, o Vakarų Afrikos atmaina mirtinai pavojinga maždaug 1 iš 100 užregistruotų atvejų.
Ar yra vakcina?
Europoje beždžionių, raupų ir karvių raupų gydymui patvirtintas antivirusinis vaistas tecovirimatas (taip pat parduodamas prekiniu pavadinimu Tpoxx). JAV jis patvirtintas tik raupams gydyti. Tyrimų su gyvūnais metu tecovirimatas gerokai padidino gyvūnų, kuriems buvo suleista labai didelė beždžionių raupų dozė, išgyvenamumą.
Yra keletas vakcinų, skirtų raupų profilaktikai, kurios apsaugo ir nuo beždžionių raupų. Naujesnė vakcina, kuri buvo sukurta raupams (MVA-BN – dar žinoma kaip Imvamune, Imvanex, Jynneos), 2019 m. buvo patvirtinta naudoti beždžionių raupų prevencijai, tačiau šių vakcinų naudojimas nėra itin paplitęs.
Anot PSO, žmonės, kurie anksčiau buvo skiepyti nuo raupų, taip pat turės tam tikrą apsaugą nuo beždžionių raupų. Ankstesni duomenys iš Afrikos rodo, kad raupų vakcina yra mažiausiai 85 proc. veiksminga apsaugant nuo beždžionių raupų.
Tačiau jaunesni nei 40–50 metų amžiaus žmonės greičiausiai negavo šio skiepo, nes skiepijimas nuo raupų baigėsi 1980 m., kai ligą pavyko išnaikinti.
Ar anksčiau buvo protrūkių už Afrikos ribų?
Už Afrikos ribų buvo beždžionių raupų protrūkių ir prieš tai, tačiau paprastai tai būdavo tik pavieniai atvejai, o vietinis plitimas buvo labai ribotas.
Didžiausi protrūkiai vyko Afrikoje. Pavyzdžiui, 2001 ir 2002 m. Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur virusas paplitęs tarp beždžionių, buvo užregistruoti 485 atvejai ir 25 mirties atvejai, rašo „New Scientist“.
Ar tai gali tapti dar viena pandemija?
Tikimasi, kad šį protrūkį pavyks suvaldyti nustatant kontaktus, kaip ir visus ankstesnius beždžionių raupų protrūkius. Jungtinė Karalystė siūlo vakcinas kontaktiniams asmenims, kuriems, kaip manoma, gresia didelė rizika užsikrėsti, kad virusas toliau neplistų.
Nors mokslininkai visiškai neatmeta pandemijos galimybės, jie nemano, kad tai tikėtina. „Nemanau, kad mokslas šiuo metu tai rodo“, – sakė Oksfordo universiteto, Bostono vaikų ligoninės gydytojas Johnas Brownsteinas.
Tiesa, kai kurie mokslininkai jau anksčiau įspėjo, kad beždžionių raupai kelia vis didesnę grėsmę. „Beždžionių raupų, kaip reikšmingo žmogaus patogeno, atsiradimas neabejotinai yra realus scenarijus“, – 2018 m. tyrime teigė mokslininkai.
