Kiek bebandytume įtikinti, kad proto (arba intelekto) genų nėra, jų paklausa neišnyks. Ir, reikia pripažinti, tikėjimą, kad tai egzistuoja, tarsi patvirtina tyrimai, kurie aptikdavo ryšį tarp tėvų ir vaikų protinių sugebėjimų.
Paprastai, kai kalbama apie intelekto geną, omenyje turimas būtent vienas genas, tiksliau – jo variantas: jei šis genas yra, tai intelekto koeficientas (IQ) yra beprotiškai aukštas, tačiau jei jo nėra, žmogus vadinamas vidutinioku. Naujas straipsnis, kurį žurnale „Psychological Science“ publikavo amerikiečių, švedų ir kitų šalių mokslininkų grupė, siekia paneigti tokią proto geno koncepciją.
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad ankstesni darbai tokių IQ genų pririnko gerą tuziną. Mokslininkai patikrino, ar iš tikrųjų šie genai turi įtakos mūsų protiniams sugebėjimams. Tai buvo atlikta tiriant tris žmonių grupes, kuriose buvo nuo 1700 iki 5500 žmonių. Mokslininkai ištyrė, kokius IQ genų variantus jie galėtų turėti bei kokie jų protiniai sugebėjimai. Kontroliniu atskaitos tašku mokslininkai pasirinko genus, kurie būdingi sergantiems Alzhaimerio liga, taip pat tuos, nuo kurių priklauso kūno masės indeksas.
Paaiškėjo, kad jokios sąsajos tarp genų ir intelekto nėra. Iš patikrintų genų vos vienas galėjo turėti įtakos žmogaus protingumui, tačiau ji buvo per silpna, kad tai būtų priimta kaip rimtas įrodymas.
Vis tik tyrimo autoriai neneigia paveldimo intelekto fenomeno. Tačiau kokie genai yra atsakingi už tokį paveldimumą, matyt, sužinosime dar negreitai.
Paaiškinimas, kaip šiuos genus surasdavo anksčiau, gali būti paprastas: kai buvo lyginami artimųjų genomai, buvo vertinamas sutapimas gana siauroje genomo atkarpoje. Atlikti tikslesnį vertinimą tiesiog buvo neįmanoma. Taigi buvo matoma koreliacija: didelis IQ atitikdavo tam tikrą DNR eiliškumą.
Dabar, kai galima skenuoti ir palyginti visą genomą, ankstesnius tyrimus teks peržiūrėti. Iki šiol vertinti genai negali padidinti IQ net ir keliais balais. Tad ar verta stebėtis, jei toks banalus parametras, kaip žmogaus ūgis, priklauso nuo šimtų ar net tūkstančių genų?
Mokslininkai tvirtina, kad jie neneigia genetikos įtakos žmogaus protiniams sugebėjimams, tačiau gana pesimistiškai vertina tai, kad mes artimoje ateityje galėsime tai išsiaiškinti. Dabar svarbu sužinoti ne tik tai, kokie genai įtraukti į tam tikrą procesą, tačiau ir tai, kaip jie sąveikauja ir kaip juos įtakoja mus supanti aplinka. Ir net jei sudėtume visos žmonijos IQ, vargu ar sugebėtume artimiausiu metu išpainioti šį paslapties tinklą.
