Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ar gali „Google“ apie mus pamiršti?

Garsusis anglų rašytojo George'o Orwello romanas „1984-tieji“ „buvo parašytas kaip perspėjimas, o ne kaip vadovėlis“, ironizuoja tinklaraštininkai, kai kalba pasisuka apie teisę būti pamirštam. Nepaisant saviraiškos laisvės gynėjų kritikos šiai teisei, nepaneigsime, kad šiuolaikiniai duomenų kaupimo ir apdorojimo mastai kelia grėsmę asmens privatumui. Didžiausia paieškos sistema pasaulyje – „Google“ – gauna daugiau nei 40 tūkstančių užklausų per sekundę ir atlieka per 3,5 milijardo paieškų per dieną. Ar galime reikalauti, kad ši paieškos sistema „pamirštų“, ką žino apie mus?
„Google“ paieška
„Google“ paieška / Flickr.com, „Mark Sample“ iliustracija

Kas ta „teisė būti pamirštam“?

Neribota galimybė surasti bet kokią informaciją internete (ypač informaciją apie konkretų asmenį) pradėjo kelti diskusijas visuomenėje ir klausimą dėl „teisės būti pamirštam“. Daugelio įsitikinimu, tokia teisė turi atsirasti teisės aktuose ir leisti asmeniui apriboti prieigą prie internete paskelbtų jo duomenų, t. y. asmuo turi įgyti teisę prašyti interneto tinklalapio valdytojų pašalinti privačią informaciją iš konkretaus tinklalapio tam, kad ji nebebūtų randama paieškos varikliuose. Kitaip tariant, siekiama, kad asmuo turėtų galimybę būti „ištrintas“ iš interneto.

Ilgą laiką idėja apie tokią teisę neturėjo tvirto ir aiškaus teisinio pagrindo, nors Asmens duomenų apsaugos direktyvos 12 straipsnis ir numatė bendro pobūdžio galimybę prašyti pašalinti asmens duomenis, jeigu jų tvarkymas tapo nebereikalingas. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), šių metų gegužės 13 dieną priėmė kardinaliai paieškos variklių praktiką pakeičiantį sprendimą „Google“ v. „Spain“ byloje.

„Shuterstock“ nuotr./„Google“ – geidžiamiausias darbdavys pasaulyje.
„Shuterstock“ nuotr./„Google“ paieška.

ESTT sprendimas „Google“ v. Spain byloje

2010 metais ispanas Mario Costeja Gonzálezas kreipėsi į Ispanijos Asmens duomenų apsaugos agentūrą, prašydamas įpareigoti laikraštį „La Vanguardia“ ir „Google Spain“ ar „Google Inc.“ pašalinti ar panaikinti prieigą prie puslapių, kuriuose paskelbta informacija apie vykusias varžytines, kurių metu buvo siekiama išieškoti jo nesumokėtą skolą.

2010 metais ispanas Mario Costeja Gonzálezas paprašė įpareigoti laikraštį „La Vanguardia“ ir Google Spain“ ar „Google Inc.“ pašalinti ar panaikinti prieigą prie puslapių, kuriuose paskelbta informacija apie vykusias varžytines, kurių metu buvo siekiama išieškoti jo nesumokėtą skolą.

M.C.Gonzálesas teigė, kad, atlikus jo vardo paiešką per Google paieškos variklį, kaip rezultatas buvo gautos nuorodos į du laikraščio „La Vanguardia“ straipsnius, paskelbtus 1998 metais. Jo įsitikinimu, šie straipsniai iš esmės buvo nebeaktualūs, kadangi visa skola, dėl kurios taikytas areštas, seniai buvo sumokėta, ir nebebuvo poreikio skelbti tokią informaciją.

Ispanijos Asmens duomenų apsaugos agentūra priėmė „Google“ nepalankų sprendimą, kurį „Google“ apskundė Ispanijos Nacionaliniam teismui. Pastarasis, abejodamas dėl ES teisės taikymo kriterijų, kreipėsi į ESTT ir paprašė pateikti šios srities ES teisės aktų išaiškinimą.

Išnagrinėjęs bylą, ESTT pateikė šiuos ypač svarbius išaiškinimus dėl ES teisės taikymo paieškos varikliams:

ES teisė taikytina ir ne Europoje įkurtų paieškos variklių serveriams. Net ir tais atvejais, kai paieškos variklio serveris yra įkurtas ne Europoje, jam taikytini ES asmens duomenų apsaugos standartai, jeigu šis variklis turi padalinį ES, vykdantį reklaminę veiklą. Šiuo atveju, „Google Spain“, pardavinėdamas reklaminius pranešimus, veikia kaip „Google“ grupės prekybos agentas Ispanijoje.

ES asmens duomenų apsaugos standartai taikytini ir paieškos varikliams. „Google“ indeksavimo robotų pagalba gauna, fiksuoja ir sistemina naršomą informaciją, kurią vėliau išsaugo savo duomenų bazėse ir pagal poreikį teikia ir skelbia ją interneto paieškos paslaugų vartotojams paieškos rezultatų forma. Šie paieškos variklių veiksmai padaro asmens duomenis pasiekiamus visiems vartotojams, kurie kitaip netgi nebūtų galėję rasti tokius duomenis skelbiančio tinklalapio. Taigi, tokie veiksmai gali padaryti didesnę žalą asmens privatumui negu viename tinklalapyje paskelbta informacija.

Asmenys turi „teisę būti pamiršti“ esant tam tikroms sąlygoms. ESTT teigimu, asmuo, kurio duomenys skelbiami paieškos variklio rezultatuose, turi teisę prašyti, kad tokia informacija nebebūtų skelbiama visuomenei ir nebūtų įtraukta į rezultatų sąrašą, kuomet ji yra nebeaktuali, neadekvati, nebereikšminga ir perteklinė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, o jos įgyvendinimas priklauso nuo konkrečios situacijos: paskelbtos informacijos pobūdžio, jos poveikio asmens privačiam gyvenimui ir visuomenės intereso sužinoti tokią informaciją.

Google v. Spain bylos atveju teismas nusprendė, kad informacija apie M.C.Gonzáleso areštuoto nekilnojamojo turto pardavimo aukcioną buvo paskelbta prieš 16 metų, o šiuo metu informacija nebėra aktuali. Tai reiškia, kad ispanas turi teisę prašyti būti pamirštas.

Scanpix / Postimees.ru/Google
Scanpix / Postimees.ru/Google

Kokią reakciją ir pasekmes sukėlė ESTT sprendimas Google v. Spain byloje?

Šitoks ESTT sprendimas buvo netikėtas „Google“ atstovams, kurie sužinoję šios bylos rezultatą teigė, kad „yra nusivylę, nes teismas stipriai suklydo įvertindamas pusiausvyrą tarp privatumo apsaugos ir teisės gauti informaciją“. Nepaisant tokio nusivylimo, „Google“ iš karto ėmėsi veiksmų: praėjus kelioms savaitėms „Google“ savo tinklalapyje paskelbė pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausą, ir įkūrė Patariamąją tarybą, siekiančią padėti įgyvendinti ESTT sprendimą.

„Google“ sukurta pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausa per penkis mėnesius sulaukė beveik 160 tūkstančių prašymų „būti pamirštiems“ daugiau nei 500 tūkstančių nuorodų.

„Google“ sukurta pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausa per penkis mėnesius sulaukė beveik 160 tūkstančių prašymų „būti pamirštiems“ daugiau nei 500 tūkstančių nuorodų, kurių didžioji dalis nukreipia į „Facebook“ socialinį tinklą.

„Google“, atsižvelgdamas į pateiktose nuorodose esančią informaciją, patenkino tik dalį tokių užklausų ir pašalino daugiau nei 220 tūkstančių nuorodų. Anot „Google“, daugeliu atveju nuorodos į straipsnius apie asmenų padarytas nusikalstamas veikas ar kitą netinkamą elgesį nebuvo šalinamos.

Vis dėlto ESTT sprendimas ir „Google“ veiksmai sulaukė didelės internetinės žiniasklaidos atstovų kritikos dėl nepagrįsto saviraiškos laisvės ribojimo ir netgi cenzūros. Internetinės žiniasklaidos atstovai nerimauja, jog paieškos varikliai, neturėdami aiškių gairių, įgijo nevaržomą teisę nuspręsti, kokią informaciją pašalinti ir kokią palikti savo paieškos sistemose. Itin priešiškai į šią situaciją reaguoja Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios internetinės žiniasklaidos priemonės: nacionalinis transliuotojas, BBC, visai neseniai paskelbė, jog ketina viešai skelbti nuorodų, kurias iš paieškos rezultatų pašalino „Google“, adresus.

Kaip pasinaudoti „teise būti pamirštam“ „Google“?

Kiekvienas norintis „būti pamirštas“ asmuo gali pateikti „Google“ pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausą, kurioje turi nurodyti prašomo pašalinti asmens vardą ir pavardę, pateikti paieškos rezultatų sąrašą (tinklalapių nuorodas), paaiškinti, kaip šie paieškos rezultatai susiję su juo ir kodėl nebeturėtų būti skelbiami „Google“ ir pridėti tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją. „Google“, gavęs tokią užklausą, įvertina asmens pateiktą informaciją ir nusprendžia, ar paieškos rezultatai turi būti šalinami.

Kiekvienas norintis „būti pamirštas“ asmuo gali pateikti „Google“ pašalinimo iš paieškos rezultatų užklausą.

Daugelį gali nustebinti tai, kad „Google“ paieškos rezultatų iš tikrųjų nepašalina iš duomenų bazių, bet paprasčiausiai panaikina tam tikrų tinklalapių pasiekiamumą paieškos variklyje.

Kadangi ESTT priimtas sprendimas „Google“ v. Spain byloje yra susijęs su ES teisės taikymu būtent 28 ES šalyse, tikėtina, kad paieškos rezultatai, pašalinti iš lietuviškos Google Search versijos www.google.lt, bus pasiekiami, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančiame www.google.com.

Taip pat svarbu tai, kad jeigu „Google“ nusprendžia nepatenkinti asmens užklausos ir nepašalina jo nurodytų paieškos rezultatų, Lietuvoje šiuo metu toks asmuo negali imtis jokių veiksmų, t. y. negali kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ar teismą. Tikimasi, kad šio mėnesio pabaigoje ši teisinė spraga bus užpildyta, kuomet Asmens duomenų apsaugos direktyvos 29 straipsnio darbo grupė duomenų apsaugai tvarkant asmens duomenis parengs tokių „Google“ sprendimų apskundimo gaires.

Šis straipsnis yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto rengiamos straipsnių serijos „Skaitmeninės teisės“ dalis. Prie šios straipsnių serijos galite prisidėti ir jūs, atsiųsdami savo pageidavimus ar klausimus dėl naujų Jus dominančių temų el. paštu skaitmeninesteises@gmail.com.

Šis straipsnis paskelbtas žmogaus teisių portale manoteises.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?