Gestų kalba nėra universali. Pavyzdžiui, yra lietuvių gestų kalba, bet yra ir latvių – jos tikrai skiriasi. Taip yra todėl, kad skiriasi žodžiai, jų prasmės, kai kuriems žodžiams reikia atskirų gestų, o kai kuriuos tenka parodyti paraidžiui. Taigi pasaulyje yra daugybė gestų kalbų ir, norint keliauti, nebyliams reikia žinoti bent jau porą. Bet ar jie išmokę naują kalbą kalba su akcentu?
Tikrai taip. Kultūra nulemia, kad kai kurie gestai mechaniškai yra atliekami kitaip skirtingose kalbose. Kai kur daugiau naudojami pirštai, kitur – platesni judesiai plaštakomis. Raumenų atmintis lemia, kad rankų judinimo maniera tampa įpročiu, kurio tiesiog išjungti nepavyksta kalbant nauja kalba. Tiesa, sunku vien iš tokio akcento pasakyti, iš kur kilęs žmogus, nors, kai kuriais atvejais, įmanoma.
Nebyliai taip pat dažnai lengvai gali pasakyti, ar jų pašnekovas girdi, ar jis yra vertėjas, ar gestų kalbą naudoja ilgai. Jie vien iš gestų gali pasakyti ir žmogaus nuotaiką, ar jis jaudinasi. Tačiau dar įdomiau tai, kad net tos pačios kalbos atstovai pasižymi skirtinga gestų kalbos tartimi.
Amerikiečiai kalbantys gestų kalba teigia, kad niujorkiečiai gestikuliuoja visiškai kitaip ir tai yra pastebimas skirtumas. Tačiau į Niujorką persikėlę amerikiečiai su laiku prisitaiko ir patys ima naudoti tą pačią gestų kalbos manierą. Lygiai taip pat akcentą dažnai praranda ir naują gestų kalbą išmokę imigrantai.
Beje, tai nėra tik gestikuliavimo maniera – skiriasi ir gestai. Naują gestų kalbą išmokę žmonės dažnai nežino žargono ir naudoja senus, retai naudojamus literatūrinius žodžius. Įdomu ir tai, kad žargonas vystosi taip pat priklausomai nuo kultūros. Pavyzdžiui, pasakojama, kad JAV baltaodžiai ir juodaodžiai gestų kalbos vartotojai naudoja skirtingus gestus mokyklai, flirtui ir vadovui apibūdinti.
Taigi gestų kalba tikrai turi akcentus ir jos naudotojai lengvai atpažįsta tuos, kurie ją išmoko neseniai.
