Tiesioginių branduolio temperatūros matavimų, žinoma, dar niekas nėra atlikęs, tačiau dauguma prognozių nurodo, kad branduolys turėtų būti tarp 5000 ir 6000 laipsnių temperatūros. Ganėtinai karšta – bent jau pakankamai karšta, kad normaliomis sąlygomis geležies rutulys išsilydytų. Tačiau dėl galingo išorinių planetos sluoksnių slėgio branduolys, siekiantis maždaug trečdalį Mėnulio dydžio, yra kietas, rašo livescience.com.
Palyginkite Žemės centro temperatūrą su Saulės išorinio sluoksnio – fotosferos – karščiu. Svetainės space.com duomenimis, jis yra 5500 laipsnių Celsijaus skalėje.
Žinoma, šis pseudo-pragaras yra kur kas karštesnis už žemės paviršių pasiekiančius geizerius, tačiau labai toli atsilieka nuo neįtikėtino Jupiterio branduolio karščio. NASA duomenimis, jis siekia net 24 000 laipsnių.
Galėtų kilti klausimas: o kodėl Žemės centras toks karštas? Su religijomis tai nė kiek nesusiję – karštis ten laikosi ne tam, kad degintų nusidėjėlių sielas. Iš tiesų priežastys yra dvi. Visų pirma, visi skylantys atomų branduoliai skilimo metu išskiria šilumą. Antra – planeta dar neataušo nuo susiformavimo. Kai į vieną darinį susiklijavo visa mūsų planetą sudaranti materiją, visi tos materijos gumulai atkeliavo su savo kinetinės energijos komponentais. Ir pradėjus formuotis mūsų planetai tą energiją reikėjo kažkur padėti. Tad ji transformavosi į karštį, kuris dabar po truputį sklinda į išorę.
Tiesa, „truputis“ šiuo atveju yra labai švelnus žodis. Iš tiesų Žemė spinduliuoja 46 teravatus kaitros, atsirandančios iš radioaktyvių medžiagų skilimo ir pradinės energijos. Palyginimui, visi planetos gyventojai 2008 metais suvartojo 16,5 TW elektros galios.
Mokslininkai tikisi iki 2025 metų nustatyti, kiek Žemės gelmėse dar yra likę energijos. Ir kai šiluma mūsų planetos centre išsisklaidys, mūsų planeta taps tokia pačia negyva, kaip Mėnulis, o pragaras užšals.
