Mat, anot P.Astromskio, Lietuvoje tipinė turtinė byla apylinkės teisme sprendžiama vidutiniškai metus. Jeigu byla rimtesnė, keliamas klausimas dėl rimtesnių sumų ir sprendžiama apygardos teisme, vidutinė bylinėjimosi trukmė užtrunka iki dvejų metų. Be to, nuo ginčytinos situacijos atsiradimo iki jos pateikimo teismo nagrinėjimui praeina vidutiniškai pusmetis. Tad nuo problemos iki jos sprendimo praeina 1,5–2,5 metų.
Faktas, kad gausi teisininkų kariauna prisijungs prie taksistų, vilkikų ir autobusų vairuotojų bei gamyklų darbininkų, kurie dėl dirbtinio intelekto pažangos bus priversti ieškotis „naujų karjeros iššūkių“.
Ir tarsi to būtų negana – teismo sprendimo teisingumo tikimybė yra labai, labai menka. Tai iš esmės yra tarsi monetos metimas. Mat 41 proc. pirmosios instancijos teismų nutarčių panaikina apeliaciniai teismai. O galutinės instancijos teismas panaikina apie 55 proc. apeliacinio teismo nutarčių.
Ir dar – teismų sistema žvėriškai daug kainuoja. 775 teisėjų ir visos teismų infrastruktūros išlaikymas Lietuvos biudžetui kasmet atsieina 77,83 mln. eurų – maždaug po 100 tūkstančių eurų vienam teisėjui.
P.Astromskis uždavė klausimą: kodėl taip yra? Ir pats į jį atsakė – todėl, kad žmonės yra lėti, klystantys ir „brangūs“. T.y. brangiai kainuoja jų darbas. Žmonių kognityviniai gebėjimai riboti, jų atmintis nėra tobula, jie turi emocijas, kurios gali pakoreguoti sprendimą.
Antras P.Astromskio klausimas – o ką gi daryti? 1623 m. Williamas Shakespeare'as pusiau juokais parašė: visų pirma – nužudyti visus teisininkus. Bet šiandien toks siūlymas nėra visiškai juokingas (tiesa, ir jo realizacija neturėtų būti tokia drastiška). Mat teismų darbo automatizavimo idėjos svarstomos nuo 1958 metų. Jau 1970 metais pasirodė ir pirmieji dirbtinio intelekto pagrindo teisininko darbą atliekantys dirbtinio intelekto prototipai.
Per pastaruosius 30 metų intensyvių tyrimų sukurtos iš esmės visos reikalingos dirbtinio intelekto šakos, reikalingos teisingumo sistemos automatizavimui – pradedant kalbos atpažinimo algoritmais, baigiant robotais-policininkais (Dubajuje dalį gyvų policininkų jau dabar siekiama pakeisti „robokopais“).
Ir darbų intensyvumas nesiliauja – teisės automatizavimo darbais pasaulyje užsiima daugiau nei 1500 startuolių. Dalis šių įstaigų talkina žinomoms teisininkų kontoroms bei teisėsaugos įstaigoms – atlieka reikiamų teisės aktų paieškos, įrodymų rinkimo ir apdorojimo darbus, kuriasi virtualios teisininkų kontoros, analizuojančios verslo sutartis – jos dabar tokios išmanios, kad suranda ne tik visus reikiamus susijusius dokumentus, pateikia patarimus bylinėjimo strategijai ar sutarčių vykdymui.
Žinoma, kai vis didesnę dalį teisininkų darbo perima kompiuteriai, gaunamas neišvengiamas rezultatas: teisininkų kontorose anksčiau juodžiausius rutininius darbus atlikdavęs jaunimas tapo nebereikalingu – juos iš įstaigų, kuriose jie turėtų kaupti darbo patirtį, išstumia kompiuteriai.
Maža to, P.Astromskio teigimu, teismo sprendimu JAV jau patvirtinta, kad dirbtinio intelekto talkinamos teisės aktų ir sprendimų paieškos sistemos yra tobulesnės už bet kokias alternatyvas (t. y. joms žmogus nebeprilygsta). Ir tai reiškia, kad dirbtinio intelekto nenaudojimas teisininkų darbe gali būti teisiškai įvertintas kaip neteisėtas.
Tyrimų laboratorijose jau dabar bandomas virtualaus teisėjo dirbtinis intelektas – jis geba priimti sprendimus ir netgi juos motyvuoti. Tad dirbtinio intelekto perkėlimas į tikras teismo sales tėra laiko klausimas. Bet, anot P.Astromskio, faktas tas, kad gausi teisininkų kariauna prisijungs prie taksistų, vilkikų ir autobusų vairuotojų bei gamyklų darbininkų, kurie dėl dirbtinio intelekto pažangos bus priversti ieškotis „naujų karjeros iššūkių“.
Tiesa, Lietuvos teisininkams dalinę apsaugą nuo pasaulinių technologinių tendencijų teikia pakankamai sudėtinga ir ganėtinai reta lietuvių kalba – viena, ji yra gerokai sudėtingesnė nei, pavyzdžiui, anglų, antra, jos kompiuterį perprasti lietuvių kalbą moko kur kas mažesnis mokslininkų ir IT specialistų būrys, nei, pavyzdžiui, anglų kalbą.
Vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų – Lietuvos teismuose įteisinti anglų kalbos vartojimą. Bet toks bandymas neabejotinai sukeltų kalbos sergėtojų pasiutimą. Tad iš tiesų logiškas ir įmanomas yra tik vienas sprendimas – mokyti kompiuterius analizuoti lietuvių kalbą. Ir, dideliam karjerą teisės srityje vystyti pageidaujančių žmonių liūdesiui, tai taip pat daroma – ganėtinai sėkmingai. Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto mokslininkai bendromis jėgomis kuria lietuvių kalbos sintaksinės ir semantinės analizės sistemą. Beje, gana sėkmingai.
Kaip bebūtų keista, P.Astromskis – pats teisininkas – yra didelis teisininkų keitimo dirbtiniu intelektu šalininkas. Tuo tarpu mokyklas bebaigiančiam jaunimui galima patarti tik tiek: kadaise prestižine buvusi teisininko profesija – jau nebe tokia perspektyvi kaip prieš kelias dešimtis metų.