Sraigtasparniai tikrai gali prisijungti prie degalų orlaivių. Procedūra nedaug skiriasi nuo tos, kurią naudoja naikintuvai, tačiau yra keletas iššūkių. Visų pirma, suderinti greitį ir aukštį yra šiek tiek sunkiau. Pavyzdžiui, kreiserinis „Lockheed HC-130“ greitis yra 537 km/h. Šis lėktuvas dažnai naudojamas degalų papildymui ore. O štai kreiserinis „HH-60 Pave Hawk“ sraigtasparnio greitis – 294 km/h. Šis sraigtasparnis įprastu greičiu skrendančio HC-130 nepavytų ir skrisdamas maksimaliu 360 km/h greičiu. Taigi, lėktuvui tenka skristi labai lėtai, o sraigtasparniui – beveik maksimaliu greičiu. Tai tikrai nėra lengva.
Iš tikrųjų, jei įsižiūrėtumėte į nuotrauką, kurioje užfiksuotas „HH-60 Pave Hawk“ bakų papildymas, pastebėtumėte, kad lėktuvo užsparniai yra išskleisti. Savaime aišku, lėktuvas nesileidžia – užsparniai sukuria papildomą keliamąją galią skrendant itin nedideliu greičiu.
Kita problema yra sraigtas. Su naikintuvais viskas paprasta – jie pasiveja lėktuvą ir tiesiu taikymu prisijungia prie ištiestos degalų žarnos. Telieka tolygiai valdyti abu orlaivius, kad šie neatsiplėštų ir nebūtų pažeisti. Su sraigtasparniais viskas šiek tiek sunkiau – nedidelis aukščio skirtumo pokytis gali nulemti degalų žarnos patekimą į sraigtą, o tai būtų katastrofa.
To išvengiama pakankamai paprastai. Visų pirma, reikia įsitikinti, kad degalų žarna pakankamai toli ištiesta išlėktuvo. Sraigtasparnio degalų vožtuvas turi būti teleskopinis, kad galėtų būti ištiesiamas pakankamai toli iš orlaivio. Na ir, aišku, pilotai turi būti patyrę. Nesklandumai šios procedūros metu yra pakankamai reti.
Tačiau sraigtasparnių degalų bakų papildymas nėra vien iššūkiai – yra ir privalumų. Sraigtasparniai ore degalų gali pasipildyti ne tik iš lėktuvų, bet ir iš laivų. Tai praverčia tuomet, kai jūra yra labai banguota ir sraigtasparnis negali nusileisti ant denio. Degalų pasiūlyti gali ir tie laivai, kurie neturi sraigtasparnių nusileidimo aikštelių.
Procedūra yra labai paprasta. Virš reikiamos laivo vietos pakibęs sraigtasparnis nuleidžia lyną, prie kurio laivo įgula pritvirtina degalų žarną. Tuomet žarna įtraukiama į vidų ir prijungiama prie bako vožtuvo. Pasipildžius degalų telieka žarną nuleisti atgal ant denio – sraigtasparniui priartėjus ją galima tiesiog numesti.
Taigi, sraigtasparniai gali pasipildyti degalų ore ir tai daroma nuolat. Nors procedūra turi savų iššūkiu, patirtis ir reikiama įranga leidžia tai atlikti saugiai. Įdomu tai, kad kaip ir naikintuvų atveju, NATO ir Rusijos sraigtasparniai gali prisijungti prie kitų šalių degalų orlaivių – vožtuvai iš esmės yra tokie pat. Degalų papildymas ore leidžia nenusileidus nuskristi didesnius atstumus ar be pertraukų vykdyti paieškos ir gelbėjimo misijas.
