Pavojinga radiacija
Jurijus Špritsas, Kalifornijos universiteto (UCLA) geofizikas, sakė, kad kelionės į Raudonąją planetą trukmės apribojimas padėtų sumažinti pavojingos radiacijos, kurią patiria astronautai, kiekį.
Siunčiant žmones į Marsą, mokslininkams ir inžinieriams reikėtų įveikti daugybę technologinių ir saugumo kliūčių. Viena iš jų – didelis pavojus, kurį kelia Saulės, tolimų žvaigždžių ir galaktikų skleidžiama dalelių spinduliuotė.
Atsakymai į du pagrindinius klausimus padėtų įveikti šią kliūtį: ar dalelių spinduliuotė keltų pernelyg didelę grėsmę žmogaus gyvybei per visą kelionę į Raudonąją planetą? Ir ar pats misijos į Marsą laikas galėtų padėti apsaugoti astronautus ir erdvėlaivį nuo radiacijos?
Naujame straipsnyje, paskelbtame recenzuojamame žurnale „Space Weather“, tarptautinė kosmoso mokslininkų komanda, įskaitant Kalifornijos universiteto mokslininkus, į šiuos du klausimus atsako „ne“ ir „taip“.
Tai reiškia, kad žmonės turėtų saugiai keliauti į Marsą ir iš jo, jei erdvėlaivis bus pakankamai apsaugotas ir kelionė pirmyn ir atgal truks trumpiau nei maždaug ketverius metus. Žmonių misijos į Marsą laikas iš tiesų būtų labai svarbus: mokslininkai nustatė, kad geriausias laikas skrydžiui iš Žemės būtų tada, kai Saulės aktyvumas yra didžiausias, vadinamas Saulės aktyvumo maksimumu.
Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad į Marsą skrendantį erdvėlaivį būtų įmanoma apsaugoti nuo energingų Saulės dalelių, nes Saulės maksimumo metu pavojingiausias ir energingiausias daleles iš tolimų galaktikų į šoną nukreipia padidėjęs Saulės aktyvumas.
Misija įmanoma
Tokio ilgio kelionė būtų įmanoma. Vidutinis skrydis į Marsą trunka apie devynis mėnesius, todėl, priklausomai nuo paleidimo laiko ir turimų degalų, tikėtina, kad žmonių misija galėtų pasiekti planetą ir grįžti į Žemę per mažiau nei dvejus metus, teigia Jurijus Špritsas, UCLA mokslinis geofizikas ir vienas iš straipsnio autorių.
„Šis tyrimas rodo, kad nors kosminė spinduliuotė griežtai riboja erdvėlaivio svorį ir paleidimo laiką ir kelia technologinių sunkumų žmonių misijoms į Marsą, tokia misija yra perspektyvi“, – sakė J.Špritsas, kuris taip pat vadovauja kosmoso fizikos ir kosmoso orų skyriui GFZ Geomokslų tyrimų centre Potsdame, Vokietijoje.
Mokslininkai rekomenduoja ne ilgesnę nei ketverių metų misiją, nes ilgesnės kelionės metu astronautai kelionėje į abi puses patirtų pavojingai didelį radiacijos poveikį – net ir darant prielaidą, kad jie išvyktų, kai būtų santykinai saugiau nei kitu metu. Jie taip pat praneša, kad didžiausią pavojų tokiam skrydžiui keltų dalelės iš už mūsų Saulės sistemos ribų.
Mokslininkai sujungė geofizinius Saulės ciklo dalelių radiacijos modelius su modeliais, rodančiais, kaip radiacija paveiktų žmones keleivius (įskaitant skirtingą jos poveikį skirtingiems kūno organams) ir erdvėlaivį. Modeliuojant nustatyta, kad erdvėlaivio apvalkalas, pagamintas iš palyginti storos medžiagos, gali padėti apsaugoti astronautus nuo radiacijos, tačiau, jei apsauga yra per stora, ji gali padidinti antrinės radiacijos, kurią jie patiria, kiekį.
Dvi pagrindinės pavojingos spinduliuotės rūšys kosmose yra Saulės energetinės dalelės ir kosminiai spinduliai, kurių intensyvumas priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kosminių spindulių aktyvumas yra mažiausias praėjus 6-12 mėnesių po didžiausio Saulės aktyvumo, o Saulės energetinių dalelių intensyvumas yra didžiausias Saulės maksimumo metu.
