Įkaitusi magma kyla į viršų, kur ugnikalnio kameroje kaupiasi. Čia kyla didžiulis slėgis, kuris yra ventiliuojamas per ankstesnių išsiveržimų paliktas angas. Tačiau su laiku slėgis vis tiek pasiekia kritinį lygį, šalin nupučia ugnikalnį dengiančią uolieną ir prasideda išsiveržimas. Staigus slėgio kritimas priverčia dujas palikti skystą magmą (panašiai kaip atidarius gazuoto gėrimo butelį) ir įvyksta sprogimas.
Ugnikalnių galią sunku įvertinti, tačiau 1983 metais Etnos ugnikalnis kiekvieną sekundę išspjaudavo po 10 kubinių metrų lavos. 1991 metais Pinatubo ugnikalnis į 25 km aukštį išmetę maždaug 10 kubinių kilometrų uolienos, dulkių ir pelenų. Taigi, užkirsti kelią tokiems agresyviems išsiveržimams tikrai būtų naudinga, bet ar įmanoma?
Vienas iš kadaise aptartų būdų – slėgio magmos kameroje mažinimas. Tai užkirstų kelią sprogimui. Tačiau mokslininkai iš tokių idėjų tik juokiasi – per šiaudelio ežero neišgersi. Vulkanologas Erikas Klemmeti šią galimybę apibūdino kaip bandymą nukraujuoti per adatos paliktą žaizdą.
Vienas iš kadaise aptartų būdų – slėgio magmos kameroje mažinimas. Tai užkirstų kelią sprogimui. Tačiau mokslininkai iš tokių idėjų tik juokiasi – per šiaudelio ežero neišgersi.
Kita idėja – dengiančiosios uolienos sunaikinimas, kad neįvyktų žiaurus sprogimas, o lava tiesiog išsilietų laisvai. Tačiau tam prireiktų neįtikėtinai stipraus sprogimo. Atominė bomba tikriausiai padėtų, tačiau išsiveržęs ugnikalnis tuomet į orą mestų ne tik pelenus, bet ir radioaktyvias medžiagas. Ir problemos tai nepadeda išvengti – jei būtų galima prognozuoti, kada ugnikalnis išsiverš, būtų galima evakuoti žmones, o ne vykdyti sprogdinimus.
Geologė Janet Babb atvira – ugnikalniai yra per dideli, kad užkirstume kelią jų išsiveržimams. Ir mes negalime patys jų sukelti prevenciškai. Tačiau šį tą padaryti įmanoma – žmonės jau išmoko prognozuoti ir valdyti lavos upes.
Galbūt mokslininkai negali tiksliai iš anksto numatyti, kada išsiverš ugnikalnis, tačiau galima prognozuoti, kaip ir kur tekėtų lava. Pagal tai galima statyti barjerus, perkelti namus, sukurti saugų kelią lavai tekėti, išvengiant žmonėms daromos žalos. Dar daugiau – to nebūtina daryti iš anksto. Jau minėtas 1983-ųjų Etnos išsiveržimas būtų sukėlęs dar daugiau žalos, jei ne greiti ir gudrūs vietinių veiksmai. Žmonės ėmė statyti barjerus, kurie nukreipė lėtai tekančią lavos upę toliau nuo namų.
Kitas būdas sumažinti žalą – lavos upių aušinimas. Tai padeda sulėtinti lavos tėkmę ar netgi ją sustabdyti. 1973 metais Islandijoje ant lavos buvo pilamas vandenyno vanduo ir ji stingo pastebimai greičiau.
Taigi, žmonės nėra pakankamai stiprūs ugnikalniams valdyti, tačiau turime būdų sumažinti patiriamą žalą. Kita vertus, tie metodai greičiausiai neveiktų, jei išsiveržtų supervulkanas, kuris neabejotinai sukeltų didžiulį chaosą visame žemyne.
