„Natūralios atrankos“ idėja, sakanti, kad išlieka tik stipriausi, atrodo, buvo labai prasminga kažkada akmens amžiuje, kuomet žmonėms reikėdavo kovoti dėl kiekvieno maisto trupinėlio, bet ar ta pati idėja iki šiol yra galiojanti ir vis dar keičia mūsų organizmus?
Apie tai, ar žmogus vis dar evoliucionuoja, pasisakė 12 skirtingų ekspertų. Bendras jų atsakymas į klausimą „ar žmogus vis dar evoliucionuoja“ buvo vienbalsis „taip“, tačiau jie taip pat įspėja, kad plačioji visuomenė galimai neteisingai suvokia, kas ta evoliucija apskritai yra.
Evoliucija ir natūrali atranka – ne tas pats
Gana dažnai evoliucija yra naudojama sinonimiškai su frazėmis „natūrali atranka“ arba „stipriausiųjų išlikimas“. Bet iš tiesų tai yra gana skirtingi dalykai. Formaliai evoliucija yra palaipsninis visos populiacijos kitimas laikui bėgant.
„Natūrali atranka“ yra mechanizmas, kuris lemia evoliuciją. Mūsų protėviai, gyvenę akmens amžiuje, buvo greiti bėgikai – jiems to reikėjo, kad jų nesutryptų mamutai. O jeigu nesutrypia mamutai, vadinasi, padidėja galimybė susilaukti palikuonių. Tai yra „natūrali atranka“.
Ilgainiui žmonių populiacija išvystė gebėjimą greitai bėgioti. Tai yra evoliucija.
Evoliucija gali vykti ir be natūralios atrankos
Natūrali atranka buvo pagrindinis evoliucijos variklis akmens amžiuje. Bet kaip yra šiandien? Nuo mamutų mums bėgioti nebereikia. O jei tik susergame kokia nors liga, gydytojai mums beveik visuomet pasiūlys vaistų. Ir nereikia didelio proto norint prasimanyti maisto – jo visada yra parduotuvėje.
Tam, kad veiktų natūrali atranka, reikalingas kažkoks „atrankos veiksnys“ (pvz., mamutai, keliantys sutrypimo pavojų), o kadangi tokių veiksnių šiandien nėra daug, ar tai reiškia, kad liovėmės evoliucionuoti?
Anot ekspertų, net ir nesant atrankos veiksnių evoliucija vis dar vyksta – per kitus mechanizmus.
Ilinojaus universiteto (JAV) antropologas Stanley Ambrose'as aiškino, kad „bet koks genų ar geno variantų proporcijų pokytis bėgant laikui yra vadintinas evoliucija. Genų variantai gali būti funkciškai ekvivalentiški, todėl evoliucija nebūtinai iškart savaime reiškia kažkokį funkcinį organizmo patobulėjimą“.
Nors kai kuriuos genus gali lemti natūrali atranka (pvz., genus, kurie suteikia mums gebėjimą bėgti greičiau), kiti mūsų DNR pokyčiai gali neturėti jokių su išlikimo tikimybe susijusių poveikių. „Neutralios“ genetinės variacijos taip pat gali plisti populiacijoje dėl kitokio mechanizmo, kuris yra vadinamas „genetiniu dreifu“.
Genetinis dreifas veikia atsitiktinai: kai kuriems asmenims gali dėl atsitiktinių priežasčių tiesiog nepasisekti ir jie gali mirti visai ne dėl kokių nors genų. Jų unikalios genetinės variacijos nebus perduotos kitai kartai, todėl populiacija pasikeis.
Genetiniam dreifui jokių atrankos veiksnių nereikia, tad jis vyksta ir šiuo metu.
Natūrali žmonių atranka vyksta ir šiais laikais
Kad ir kiek būtume palengvinę gyvenimą kiekvienam visuomenės nariui, šiais laikais vis dar esama atrankos veiksnių, kurie reiškia, kad nesiliovė galiojusi ir natūrali atranka.
Žmonės, kaip ir visi žinduoliai, praranda gebėjimą virškinti pieną po to, kai motinos liaujasi juos maitinti. Taip yra dėl to, kad mūsų organizmai nustoja gaminti fermentą laktazę. Bet kai kuriuose pasaulio regionuose žmonės įgijo gebėjimą nuolat gaminti laktazę, o tai reiškia, kad jie gali ir pieną vartoti visą gyvenimą.
Europos valstybėse už tai turėtume dėkoti vienai specifinei genetinei variacijai, kuri yra vadinama „-13910*T“. Mokslininkai, analizuodami šią specifinę genų variaciją šiuolaikinių ir senovės žmonių DNR grandinėse, iškėlė hipotezę, kad ji tapo įprasta po to, kai žmonės prisijaukino ir pradėjo melžti galvijus.
Tai yra natūralios atrankos pavyzdys, kai atrankos veiksnį susikūrėme patys sau – pradėjome gerti pieną, todėl įgijome gebėjimą jį virškinti.
Kitas žmogaus natūralios atrankos pavyzdys yra Bajau gentis, kuri tradiciškai gyvena laivuose, pietryčių Azijos regione. Didžiąją savo gyvenimo dalį jie žvejoja ar renka moliuskus.
Ultragarsiniai tyrimai parodė, kad Bajau genties žmonių blužnis yra didesnė nei kitų kaimyninių genčių atstovų – tai yra adaptacijos mechanizmas, leidžiantis šiems žmonėms ilgiau išbūti po vandeniu.
Taigi, selektyvių evoliucinio spaudimo veiksnių mūsų aplinkoje būna visuomet – ir kartais tuos veiksnius susikuriame mes patys.
Kaip sakė Birmingemo universiteto (JK) mokslininkas dr. Benjaminas Huntas, „mūsų technologiniai ir kultūriniai pokyčiai pakeičia mūsų aplinkoje esančių atrankos veiksnių stiprumą ir sudėtį, tačiau atrankos veiksniai vis dar išlieka“.
Evoliucija yra nesustabdomas dalykas
Taigi, evoliucijos kryptį gali lemti skirtingai mechanizmai, tokie, kaip natūrali atranka ir genetinis dreifas. Nuolat besikeičiančioje aplinkoje nuolat vyksta ir natūrali atranka. Ir net jeigu mūsų aplinka būtų mums idealiai tinkama, evoliucija nesiliautų.
Kembridžo universiteto (JK) evoliucijos ir genetikos ekspertas, dr. Alwynas Scally, aiškino: „tol, kol žmonių reprodukcija yra priklausoma nuo atsitiktinumų ir genetinių mutacijų (ir Visatos dėsnių, kurie praktiškai garantuoja, kad kažkuriame lygmenyje taip ir bus), tol vėlesnė karta skirsis nuo ankstesnės, kas reiškia, kad evoliucijos procesas niekada negali iš tiesų sustoti“.