Vis dėlto pasitaiko klaidų: šaulio pro šalį paleistas užtaisas gali skrieti ne vieną ir ne du kilometrus – ir kliudyti civilius. Beje, kai kuriose kultūrose tam tikromis progomis šaudoma ir ne karo tikslais, o leidžiant šventines salves.
Kad būtų išvengta atsitiktinių aukų ar nuostolių, ginklų inžinieriai iš ARDEC (Army’s Armament Research, Development and Engineering Center) patentavo susinaikinančias kulkas. Jos vadinamos riboto nuotolio kulkomis. Tokie šoviniai pripildomi degių medžiagų, kurios, kulką iššovus, užsidega.
Kulkai užsiliepsnojus, prasideda degimo reakcija su dar viena medžiaga kulkos viduje – jai prasidėjus, kulka palaipsniui pradeda prarasti aerodinaminę formą ir tampa aerodinamiškai nestabili. Paprasčiau tariant, nukrenta ant žemės. Reguliuojant medžiagų sudėtį nesudėtinga modifikuoti kulkos skrydį tam tikram nuotoliui – jį nuskriejusi kulka pradėtų ardytis.
Didžiausias privalumas šaudant tokiomis kulkomis – sumažinti šalutinių pataikymų riziką.
Iki tobulo šios idėjos išpildymo kol kas dar toloka. Vis dėlto tokios kulkos galėtų būti naudingos – jei ne atvirų karinių veiksmų teritorijose, tai, pavyzdžiui, policijos patrulių ir specialiųjų pajėgų pareigūnams, dirbantiems tankiai apgyvendintoje teritorijoje.
„Didžiausias privalumas šaudant tokiomis kulkomis – sumažinti šalutinių pataikymų riziką, – sakė vienas iš patento autorių Stephenas McFarlane. – Naudojant šaunamąjį ginklą urbanizuotose teritorijose kyla didelė grėsmė sužeisti ar pražudyti atsitiktinius asmenis. Patentas pateiktas .50 kalibro šaunamiesiems ginklams, tačiau iš principo ši idėja pritaikoma ir kitokios galios ginklams.“
