Stephenas Hawkingas prognozavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti tam tikrą spindulių kiekį, todėl jos turi ir temperatūrą, kuri priklausytų nuo juodosios skylės masės. Norėdami visa tai apskaičiuoti, fizikai privalo sužinoti paviršiaus sunkį, kurio neįmanoma apskaičiuoti, jei juodoji skylė stovi vietoje.
Siekdami praplėsti Stepheno Hawkingo teoriją, Merilendo universiteto mokslininkai Samuelis Gralla ir Alexandras Le Tiec'as sumodeliavo situaciją, kurioje aplink juodąją skylę skrieja mėnulis. Mėnulis skrietų tokiu greičiu, kokiu aplink savo ašį sukasi juodoji skylė. Tokiu atveju žvelgiant iš juodosios skylės perspektyvos, susidarytų įspūdis, kad mėnulis kybo vietoje.
Tyrėjai pasitelkė žinomas lygtis ir apytiksliai apskaičiavo juodosios skylės temperatūrą. Jie taip pat priėjo prie išvados, kad toks juodosios skylės partneris ją išjudintų, menkintų jos paviršiaus sunkį ir ją atvėsintų.
S.Grallos skaičiavimu, vienišos maždaug penkių Saulės masių ir 30 kilometrų skersmens juodosios skylės temperatūra turėtų siekti maždaug vieną dešimtmilijardąją kelvino dalį. Į orbitą aplink juodąją bedugnę „įsodinus“ 1 tūkst. tonų sveriantį mėnulį, juodosios skylės temperatūra nukristų tik 10-35 kelvino.
Nors tokio nanokalibro temperatūros pokyčio tikrovėje nepajustume, tam tikri skaičiavimai iš to leidžia išrutulioti teoriją apie gravitacines bangas, tvirtina Kembridžo universiteto mokslininkas Gary Gibbsonas. Manoma, kad dvi viena aplink kitą besisukančios juodosios skylės turėtų būti stiprus tokių erdvėlaikio ribulių šaltinis. Astrofizikai viliasi gravitacines bangas panaudoti testuojant bendrąją reliatyvumo teoriją
