Be to, nemažą dalį laiko jis skiria ir mokslo populiarinimui – astrofizikos mokslo teoriją bei naujienas paprastai ir aiškiai aptaria tinklaraštyje „Konstanta-42“, kuria tinklalaidę „Visiškas kosmosas“ bei pernai išleistoje knygoje „42 istorijos apie Visatą, žvaigždes ir gyvybę ir dar šį bei tą“.
Interviu su juo – vienas iš ciklo apie Lietuvoje pirmą kartą vyksiančios Tarptautinės fizikos olimpiados (IPhO 2021) straipsnių. Olimpiada nuotoliniu būdu organizuojama Vilniuje, liepos mėnesį.
– Sakėte, kad fantastika ir astrofizika jūsų gyvenime labai svarbios. Ar turi jos susikertančių taškų? O gal kaip tik padeda iš faktais paremto mokslo „pabėgti“ į kur kas laisvesnį fantazijos pasaulį?
– Tai labai artimi dalykai. Pirmiausia dėl to, kad ir ten, ir ten reikia fantazijos. Tik moksle fantaziją reikia patikrinti, ar ji gali būti paaiškinama, o fantastikoje svarbiausia pateikimas. Kita vertus, nemažai mokslinių atradimų yra įkvėpti būtent fantastinės kūrybos. Būna ir atvirkščiai: kai kuriuose mokslinės fantastikos kūriniuose aprašomas technologinis progresas. Neretai fantastikoje jis net nuspėjamas kelis dešimtmečius į priekį. Vienas iš pavyzdžių – amerikiečių mokslinės fantastikos TV serialas „Žvaigždžių kelias“ (angl. „Star Trek“), sukurtas ir pradėtas rodyti praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje. Jau tuomet seriale rodyti lietimui jautrūs ekranai, vaizdo komunikacijos galimybės, kas šiandien mums yra kasdienybė. Tačiau visa tai atsirado ir pradėta masiškai naudoti tik per pastaruosius 10–15 metų.
Mokslinės fantastikos įvairovė – didžiulė, tad ten yra ir astrofizikos. Yra rašytojų, kurie į mokslinę dalį kreipia didelį dėmesį, stengiasi tiksliai aprašyti mokslo atradimus, tyrinėjimus. Neretai į kūrinius įtraukiami įdomūs, tačiau dar nepatvirtinti atradimai. To pavyzdys būtų knyga „Marsietis“ ir jos pagrindu 2015 m. sukurtas to paties pavadinimo Holivudo filmas. Išskyrus keletą dalykų ten viskas paremta šiandieniniu mūsų supratimu apie Marsą ir šiandien jau egzistuojančiomis technologijomis, kurios leistų į Marsą nukeliauti ir ten išgyventi. Tiesa, pats siužetas yra visiškai fantastinis.
– Kada susidomėjote fizika, astronomija ir fantastika?
– Astronomija mane žavėjo nuo vaikystės: apie kosmosą perskaičiau turbūt visas knygas, kurias tik pavyko rasti. Mokykloje, kai prasidėjo fizikos pamokos, supratau, kad šis dalykas man patinka ir sekasi. Taip po truputį linkau link to, kad pasirinkau studijuoti būtent fiziką.
Fantastika susidomėjau pradinėse klasėse. Kaip jau minėjau, nuo ankstyvos vaikystės labai daug skaičiau įvairios literatūros. Kartą mama įkišo į nagus Ray Bradbury apsakymus (šis rašytojas yra viena didžiausių XX a. mokslinės fantastikos žvaigždžių – 15min past.). Nuo to viskas prasidėjo – susižavėjau moksline fantastika ir pradėjau skaityti viską, kas tik pasitaikydavo po ranka. Turbūt viską buvau perskaitęs, ką turėjo biblioteka (juokiasi – 15min past.).
– Tačiau studijuoti vis dėlto nusprendėte fiziką. Kas nulėmė tokį sprendimą? Ar nebuvo abejonių?
– Kol mokiausi mokykloje, buvau 100 proc. įsitikinęs, kad užaugęs būsiu architektas. Mano abu tėvai yra architektai, mačiau, ką jie dirba, man tai atrodė labai įdomu ir norėjau pats tai daryti. Bet galiausiai išėjo taip, kad gavau pasiūlymą studijuoti fiziką Leicesterio universitete Jungtinėje Karalystėje. Tai susiję su Tarptautine fizikos olimpiada IPhO (joje dr. K.Zubovas dalyvavo 2004 m. ir 2005 m., abu kartus pelnė bronzą – 15min past.). Leicesterio universitetas 2000 m. organizavo IPhO, po kurios jiems liko lėšų. Dėl to jie įsteigė keletą stipendijų vėlesnių olimpiadų medalininkams – pasikviesdavo juos studijuoti fiziką. Aš gavau tokį kvietimą, dalyvavau konkurse, laimėjau stipendiją ir nusprendžiau pasinaudoti proga. O kai jau nusprendžiau, kad studijuosiu fiziką, nebuvo abejonių, jog rinksiuosi astrofiziką. Nors mokykloje aiškios atrodė ir gerai sekėsi visos fizikos šakos, tačiau tik astrofizika mane tikrai žavėjo.
– Ar per tuos metus, kai jau dirbate po studijų, nenusivylėte astrofizika? Ar vis dar randate tai, kas jus stebina, žavi?
– Nėra taip, kad kiekvieną dieną be išimties džiaugčiausi, kad esu astrofizikas. Tačiau iš esmės džiaugiuosi karjeros pasirinkimu. Leicesterio universitete baigiau ir teorinės astrofizikos doktorantūros studijas – po jų grįžau į Lietuvą ir labai džiaugiuosi, kad čia galiu daryti tai, ką mėgstu.
– Ar Lietuvos mokslininkai turi galimybę prisidėti prie svarbiausių astrofizikos atradimų?
– Lietuviai mokslininkai retai patenka į tarptautinės žiniasklaidos pirmuosius puslapius, tačiau apskritai dirbti mokslinį darbą Lietuvoje yra daug galimybių. Be to, kuo toliau tuo labiau mokslas yra tarptautinio bendradarbiavimo veikla. Todėl iš esmės nebėra svarbu, kur tu esi – Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje ar kitur. Lokacija tampa vis mažiau reikšminga. Tarkime, Lietuvos fizikai daug metų bendradarbiauja su CERN. Todėl, pavyzdžiui, dalelių fizikai, nesvarbu ar iš Lietuvos, ar iš kitos Europos šalies, turi tokias pačias galimybes. Astrofizikai taip pat dalyvauja kelių didelių teleskopų programose. Pavyzdžiui, GAIA teleskopas daug metų stebi žvaigždžių padėtis ir sudarinėja trimatį galaktikos žemėlapį (GAIA teleskopas yra Europos kosmoso agentūros astrometrinė observatorija – 15min past.). Lietuviai prisideda prie šios ir kitų misijų.
Kalbant apie mano sritį – teorinę astrofiziką, nėra jokio poreikio turėti išskirtinės infrastruktūros, išskyrus superkompiuterius. Jų Lietuvoje yra, tad skaičiavimo poreikiai patenkinami. Nesijaučiu, kad man kažko trūktų.
Didesnė problema – kad Lietuvoje yra tik maždaug 20 astrofizikų. Tai pakankamai nedaug. Bendruomenė nedidelė, be to, ji yra išsisklaidžiusi pagal tyrimo sritis. Todėl šiek tiek trūksta gyvo bendravimo: pavyzdžiui, aš neturiu vietoje kolegų, su kuriais galėčiau pasikalbėti apie savo darbus. Išskyrus, žinoma, mano studentus ir nuotolinį ryšį su kolegomis.
– Esate vienas iš kol kas nedaugelio Lietuvos mokslininkų, jau daug metų aktyviai populiarinančių mokslą. Tinklaraštį „Konstanta-42“, kuriame paprastai paaiškinate su astrofizika susijusius dalykus, rašote beveik 14 metų. Prieš kurį laiką prisijungėte prie „Mokslo sriubos“ kolektyvo, kuriate videoistorijas „Visiškas kosmosas“, o pernai išleidote knygą „42 istorijos apie Visatą, žvaigždes, gyvybę ir dar šį bei tą“. Kodėl tai darote?
– Tinklaraštį pradėjau rašyti susilažinęs su draugais. Kažkada vienas jų pasakė, kad „bloguose“ – nieko naudingo ir įdomaus. Aš pasakiau, kad, jeigu dabar nėra įdomių tinklaraščių, galima padaryti, kad būtų. Su keliais kitais fizikos studentais pradėjome rašyti. Netrukus likau aš vienas ir rašau iki šiol.
Kodėl tai darau? Jaučiu šiokią tokią skolą, bet kartu matau ir galimybę. Mano darbas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigų. Bet tiesioginės naudos visuomenei aš neatnešu, nes darau fundamentinius tyrimus, kurie neturi jokio tiesioginio realaus pritaikymo. Mažai šansų, kad jie kada nors duos ir kokį nors netiesioginį pritaikymą. Jie tiesiog yra labai toli nuo bet kokių praktinių veiklų, kurias žmonija daro. Dėl to jaučiu tam tikrą poreikį atiduoti skolą visuomenei, iš kurios gaunu išlaikymą. Tai – būdas dalintis savo ir kitų astrofizikų žiniomis apie kosmosą.
Dar viena svarbi priežastis, kodėl rašau – taip ir pats geriau suprantu įvairias temas ir pasidomiu platesniais astrofizikos atradimais, nei vien mano sritis.
Skirtingos platformos atsirado su laiku – pamačiau, kad to nori žmonės. Man pačiam patogiausia skaityti, tačiau matau, jog daug žmonių labiau mėgsta, kai informacija pateikiama vaizdu arba garsu.
Knygos idėją nešiojausi kurį laiką, nes mačiau, kad tinklaraštyje per tiek metų yra gerų tekstų, kuriuos norėtųsi sudėti į vieną vietą.
– Kaip atsirenkate temas? Kuo labiausiai domisi žmonės?
– Didžiąją dalį temų sugalvoju pats, tačiau reaguoju ir į pasiūlymus. Vienas iš dažniausių klausimų, pagal kurį tinklaraštį atranda žmonės, yra „kiek laiko trunka skrydis į Marsą?“. Taip pat žmonės domisi, kodėl kyla potvyniai – apie tai esu rašęs, kai sulaukiau klausimų. Dar viena tema, kuri, matau, daug metų aktuali ir įdomi, – atmosferos slėgis: kas tai yra, kodėl jis reikalingas ir t.t. Tinklaraštyje esu pateikęs bazinį paaiškinimą.
Pastebėjau, kad visuomenei įdomiausia tai, kas susiję su jų kasdieniu gyvenimu, tačiau susidomėjimą temomis veikia ir naujienos. Pavyzdžiui, jei žiniasklaidoje daugiau skelbiama apie misijas į Marsą (šiemet įvyko net trys), pasirodo Elono Musko interviu – tai matosi ir tinklaraščio, videosiužetų peržiūrose. Tiesa, astrofizika – ne tik kosminiai skrydžiai. Tai kur kas platesnė sritis, tad ir temų daugybė.
Astrofizika – ne tik kosminiai skrydžiai.
– Smalsu, kaip jums pačiam atrodo: ar Marsas iš tiesų kada nors taps antrąja Žeme?
– Sąlygos gyvybei Marse yra daugybę kartų atšiauresnės nei blogiausiose ir pavojingiausiose vietose Žemėje. Jei paprastai: gyventi kur kas palankiau Antarktidoje, Sacharos dykumoje ar ant aukščiausios viršukalnės nei Marse. Dėl to žmonija tikrai masiškai nepersikels į Marsą.
Sąlygos gyvybei Marse yra daugybę kartų atšiauresnės nei blogiausiose ir pavojingiausiose vietose Žemėje.
Kita vertus, žmonių kelionė į Marsą būtų naudinga ne tik dėl prestižo (kad ir kas pirmasis tai padarytų – NASA ar kuri nors privati kompanija), bet ir dėl mokslo. Žmonės mokslinius tyrimus gali atlikti kitaip nei robotai, tad ir jų surinkti duomenys žymiai naudingesni. Naudos atneštų ir tai, kad tam tikros technologijos, išvystytos misijai į Marsą, ras pritaikymą Žemėje, pvz., įveikiant stichijas, kurios būdingos tiek Marse, tiek ir Žemėje.
– Kaip atrodys tos kelionės į Marsą?
– Manau, kad ilgą laiką tai bus kažkas panašaus į ekspedicijas Antarktidoje. Bus tyrimų stotys, kuriose reguliariai kas 6 mėn. – 1 m. keisis įgulos. Iki Marso nuskristi užtrunka 6 mėn., tai po kelių dienų tikrai neskrisi atgal. Be to, patogių sąlygų sugrįžimui gali tekti palaukti, pvz., net pusantrų metų. Dėl to misijos Marse truks pakankamai ilgai, bet vis tiek jos bus laikinos. Metus, pusantrų, dvejus metus Marse pagyvenę įgulos nariai grįš namo, o juos pakeis kiti. Manau, jog panašios reguliarios ekspedicijos su laiku vyks ir į Mėnulį.
– Grįžkime prie kitų jūsų pomėgių. Negaliu nepaklausti apie istorinį (vengrišką) fechtavimą, kuris nuo mums įprasto pirmiausia skiriasi tuo, jog naudojama ne špaga, bet kardas. Kaip ir kodėl susidomėjote tokiu sportu?
– Mokytis fechtuotis pradėjau Leicesterio universitete, kur ši veikla įprasta ir turi senas tradicijas. Grįžęs į Lietuvą norėjau tęsti, bet nesėkmingai ieškojau, kur tai galėčiau daryti. Bet galiausiai radau klubą, į kurį įsijungiau, dabar esu instruktorius. Istorinis fechtavimas nėra tai, ką mes įpratę matyti, pavyzdžiui, per penkiakovę: sportininkų kovas su špaga. Tai – senesnė technika, iš kurios išsivystė šiandieninis olimpinis kardo fechtavimas.
– Pabaigai – tradicinis klausimas šio straipsnių ciklo herojams: kas fizikoje jus žavi, stebina, intriguoja labiausiai?
– Vienas iš dalykų, kuris mane fizikoje ir moksle apskritai visada žavi: kaip viskas per visur susiję. Aš atsimenu, kad mokykloje fizikos kabinete ant sienos buvo piešinys, kuriame fizika pavaizduota kaip medis su šakomis. Jos – tai atskiros fizikos mokslo dalys. Mokydamasis ir studijuodamas bei tyrinėdamas fiziką vis pastebiu, kad šis palyginimas labai geras. Pradedi mokytis nuo to, kad palieti smulkias šakeles: susipažįsti su mechanika, elektromagnetizmu, atomai, žvaigždės ir pan. Atrodo, koks čia ryšys tarp jų, neskaitant to, kad juos veikia tokie patys fizikos dėsniai, kaip kad gravitacija (ji vienodai veikia ir obuolį, ir Mėnulį)? Bet vėliau pradedi suprasti, kad viskas susiję: ta trintis, kurią jaučiame, kai bandome ką nors pastumti paviršiumi – atrodytų, mechanikos dalykas, iš tikrųjų yra elektromagnetinė dviejų paviršių sąveika. Randamas netikėtas ryšys tarp mechanikos ir elektromagnetizmo. Arba atomai persiverčia į kitokius termobranduolinėse reakcijose žvaigždėse. Visa tai pradeda darytis vientisa dėlione.
Daugybė detalių, bet jos viena prie kitos dedasi ir tinka. Tai mane labiausiai ir žavi – tiek fizikoje, tiek apskritai moksle: kad tai yra sistema, kurią galima nagrinėti iš įvairių pusių ir vis tiek galiausiai gausi tokį pat atsakymą. O jei jis ne toks pat, vadinasi, kažko nesupratai ir reikia giliau pažvelgti.
Suprasti akimirksniu: Viskas susiję
- Fizika yra gamtos mokslas, tiriantis visas materijos formas: nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (tai – dalelių fizika), iki Visatos (tai – astronomijos sritis – kosmologija).
- Fizika kartais vadinama „fundamentaliuoju mokslu“, nes visi kiti gamtos mokslai – biologija, chemija, geologija ir kt. – tiria tam tikras materialias sistemas, kurios savo ruožtu paklūsta fizikos dėsniams. Pavyzdžiui, chemija yra molekulių ir chemikalų, kurios tos molekulės sudaro, mokslas. Tų molekulių chemines savybes apibrėžia atitinkamos fizikinės savybės, tokios kaip kvantinės mechanikos, termodinamikos ir elektromagnetizmo.
