„Tai – silpniausias Saulės ciklas ne tik per visą žmonijos kosminį amžių, bet ir per pastaruosius 100 metų“, – šį mėnesį vykusiame Amerikos astronomų draugijos Saulės fizikos skyriaus susitikime pareiškė NASA Marašalo kosminių skrydžių centro tyrėjas Davidas Hathaway.
Prieš tai vykęs 23-iojo Saulės ciklo minimumas buvo ypač ramus: 2009 metais 260 iš 365 dienų Saulė neturėjo dėmių (net 71 proc. metų dienų). Po jo vėluodamas (kone ištisus metus) startavo 24-asis ciklas. Šio ciklo piko turėjome sulaukti 2012-aisiais. Tačiau į antrą pusę jau spėjo persiristi ir 2013-ieji, o rimtesnių Saulės žybsnių, išskyrus trumpą, tačiau ne itin smarkų suaktyvėjimą šį pavasarį, nėra. Tiek profesionaliems Saulės stebėtojams, tiek mėgėjams susidaro įspūdis, kad Saulė šiemet demonstruoja susidvejinusią savo asmenybę: pažybsėjo savaitę ir vėl nugrimzdo į apatiją.
Naujasis Saulės ciklas ne tik vangus, bet ir asimetriškas. Vienas iš ryškiausių naujo ciklo skiriamųjų bruožų – dėmės atsiranda aukštesnėse Saulės disko platumose. Jos po truputį artėja prie Saulės pusiaujo. Tačiau šiaurinis Saulės pusrutulis buvo gerokai aktyvesnis nuo pat 2006 m., tuo tarpu pietinis per tą laiką išgyvena sąstingį, pauzę.
„Įprastai tokia asimetrija trunka apie metus, o paskui pusrutuliai sinchronizuojasi“, – aiškina „High Altitude Observatory“ observatorijos astronomė Giuliana de Toma.
Jei tokios tendencijos tęsis ir toliau, per 25-ąjį ciklą dėmių gal ir išvis nesulauksime, – pastebi M.Pennas.
Kodėl audringoji Saulė pastaruoju metu demonstruoja sau nebūdingą charakterį? Manoma, kad be 11 metų ciklo egzistuoja dar ir 100 metų aktyvumo ir pasyvumo ciklas, kuris vadinamas Gleisbergo ciklu.
Saulė yra didžiulis dujų rutulys, kuris ties ekvatoriumi sukasi greičiau (vienas apsisukimas trunka 25 paras) nei ašigaliuose (vienas apsisukimas trunka 34,5 paros). Šis disonansas sudaro milžinišką sukinį, dėl kurio susipainioja ir susiraizgo magnetinio lauko linijos, todėl Saulėje atpalaiduojami didžiuliai energijos kiekiai. Sulig kiekvienu nauju saulės dėmių ciklu šviesulys keičia poliariškumą, o tai dar vienas požymis, kad prasideda naujas aktyvumo ciklas.
Tačiau 24-ojo ciklo prognozės netilpo į standartinių prognozių rėmus. Saulę tyrinėjantys mokslininkai neseniai prognozavo dviejų pikų Saulės maksimumą, kuris antrąją viršūnę pasieks antroje metų pusėje. Ir, regis, ši modifikuota prognozė kol kas pildosi. Tiesa, 24-ajam ciklui prasidėjus, mokslininkai prognozavo, kad iki 2013-ųjų rugpjūčio Saulėje bus spėjusios susidaryti 90 dėmių. Baigiasi liepa, o dėmių Saulėje būta tik 68. Maža to, panašu, kad Žemės šiaurinio pusrutulio vasarą baigsime su maždaug 70 Saulės dėmių.
Kai kurie tyrėjai spėja, kad kito, 25-ojo ciklo, gali apskritai nebūti.
„Jei tokios tendencijos tęsis ir toliau, per 25-ąjį ciklą dėmių gal ir išvis nesulauksime“, – pastebi „National Solar Observatory“ astronomas Matthew Pennas, užsimindamas, kad galbūt netrukus galime sulaukti naujo Maunderio Minimumo.
Maunderio Minimumas – periodas nuo 1645 iki 1715 m., kai Saulėje beveik nebuvo dėmių. Šis laikotarpis sutapo su periodu, kuris vadinamas Mažuoju Ledynmečiu, kuriam atėjus per Šv. Kalėdas užšaldavo Temzės upė Londone. Tiesa, ir XVIII a. pradžioje buvo periodas, kai nemažai mokslininkų buvo pradėję manyti, kad Saulės dėmės yra mitas – taip tada jų buvo reta...
Šiaip ar taip, Saulę dabar stebi ištisa zondų flotilė. „STEREO A“ ir „STEREO B“ žvaigždę stebi 360 laipsnių kampu. Yra dar ir „SOHO“, „SDO“, ką tik paleistas „IRIS“. Informacijos apie Saulę teikia ir kiti zondai – pvz., Merkurijaus apylinkėse dirbantis „Messenger“. Tad jei Saulė ruoštų kokių siurprizų, jie neliks nepastebėti. Visgi, visai gali būti, kad per artimiausius kelerius metus įsivyraus taisyklė: „Jokių naujienų – didžiulė naujiena!“
