Galaktika, pavadinta HD1, yra už maždaug 13,5 mlrd. šviesmečių, o egzistuoti pradėjo tik praėjus maždaug 330 mln. metų po Didžiojo sprogimo. Tolimoje galaktikoje gali slypėti ir kita staigmena – arba III populiacijos žvaigždės (pirmosios kosmose gimusios žvaigždės) arba anksčiausiai rasta supermasyvi juodoji skylė.
Tyrimo rezultatai pateikti dviejuose straipsniuose, paskelbtuose „The Astrophysical Journal“ ir „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society Letters“ žurnaluose.
HD1 itin ryški ultravioletinėje šviesoje, o tai paprastai liudija, kad galaktika sparčiai „gamina“ žvaigždes, rašo „Astronomy“.
Pirmosios žvaigždės
Vienas iš galimų HD1 ultravioletinės spinduliuotės paaiškinimų yra tas, kad galaktikoje atsirandančios žvaigždės skiriasi nuo įprastinių žvaigždžių. Šiandien žvaigždės atsiranda iš perdirbtos medžiagos, išmestos iš ankstesnių kartų žvaigždžių. Taigi kiekviena žvaigždė turi šiek tiek sunkesnių elementų, net jei jų yra tik truputis.
Tačiau ankstyvojoje visatoje, po Didžiojo sprogimo, pirmaprades dujas sudarė vien tik vandenilis, helis ir šiek tiek ličio bei berilio. Iš šių elementų gimė pirmosios žvaigždės. Žinomos kaip III populiacijos žvaigždės, jos buvo masyvesnės, šviesesnės ir karštesnės už dabartines žvaigždes.
Vienintelė problema: III populiacijos žvaigždės yra hipotetinės, nes dėl savo greito gyvenimo (sudegdavo vos per kelis milijonus metų) jos niekada nebuvo pastebėtos.
Tačiau nors III populiacijos žvaigždės lengvai paaiškintų HD1 ryškumą ultravioletiniame bangų ruože, jos nėra vienintelė galimybė.
Seniausia kosminė pabaisa
Galaktikos ultravioletinį ryškumą galėtų paaiškinti ir supermasyvi juodoji skylė. Tokiu atveju supermasyvi juodoji skylė taptų anksčiausia iš visų žinomų ir ankstesnį rekordą viršytų maždaug 500 mln. metų.
Manoma, kad supermasyvios juodosios skylės yra daugumos galaktikų širdyse, tačiau mokslininkams tebėra mįslė suprasti, kaip šie monstrai taip greitai išaugo ankstyvojoje Visatoje, rašo „Astronomy“. Fizika teigia, kad juodosioms skylėms reikia laiko praryti pakankamai medžiagos, kad jos išaugtų iki supermasyvių dydžių, tad jos tiesiog negali egzistuoti tokioje ankstyvoje laiko juostoje.
JWST pradeda veikti
Kad padarytų šį tolimą atradimą, komanda praleido daugiau kaip 1200 valandų stebėdama dangų Subaru teleskopu, VISTA teleskopu, Jungtinės Karalystės infraraudonųjų spindulių teleskopu ir Spitzerio kosminiu teleskopu. Norėdama patikrinti HD1 atstumą, komanda planuoja dar kartą stebėti galaktiką, šį kartą su galingu NASA Jameso Webbo kosminiu teleskopu.
JWST, galintis pažvelgti į pirmuosius po Didžiojo sprogimo atsiradusius švytėjimus, taip pat galės nustatyti, kuri teorija paaiškina HD1 ultravioletinį švytėjimą. Ir, galbūt, atrasti dar tolimesnes galaktikas ankstyviausiomis kosmoso akimirkomis.
