Detaliai stebint spinduliuotę pulsų metu ir tarp jų, galima padaryti įvairių išvadų apie medžiagos struktūrą pulsaro paviršiuje bei aplink jį, taip pat apie magnetinio lauko konfigūraciją. Per dešimtmečius trunkančius pulsarų tyrimus sukurtas ne vienas modelis, neblogai paaiškinantis žinomų pulsarų savybes. Bet dabar atrastas objektas, kurio pulsų paaiškinti turimais modeliais nepavyksta.
Pulsaras PSR B1929+10, nutolęs nuo mūsų apie 360 parsekų, yra vienas artimiausių Žemei. Aplink savo ašį jis apsisuka per 0,2265 sekundės, o vieno sukimosi metu stebimi du žybtelėjimai: pagrindinis pulsas ir tarpinis pulsas.
Nuo 2018 metų rugsėjo iki 2019-ųjų lapkričio vykdytų radijo stebėjimų metu užfiksuoti daugiau nei 20 tūkstančių pulsaro žybsnių, o tai leido beprecedentiškai tiksliai išanalizuoti jų kitimą laikui bėgant. Paaiškėjo, kad abiejų žybsnių intensyvumas kinta periodu, dvylika kartų viršijančiu sukimosi periodą. Tai nėra netikėta, tokia amplitudės moduliacija stebima ne viename pulsare.
Taip pat normali yra ir koreliacija tarp pagrindinio bei tarpinio pulsų moduliacijų: jie abu sustiprėja beveik vienu metu. Bet ne visai tuo pačiu: pagrindinio pulso amplitudė išauga maždaug vienu periodu vėliau, nei tarpinio.
Dar įdomiau yra tai, kad laiko tarpas tarp pagrindinio ir tarpinio pulso yra vienodas nepriklausomai nuo radijo bangų dažnio, kuriuo vykdomi stebėjimai. Tokia situacija paprastai stebima vadinamuoju „vieno poliaus“ atveju, kai abu pulsai atsklinda iš vieno magnetinio ašigalio. Bet tada būtų galima tikėtis, kad moduliacija bus tiksliai vienoda abiem pulsams. Taigi kol kas PSR B1929+10 savybių paaiškinti neįmanoma.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
