Anot astronomų, labiausiai tikėtina, kad Saulės sistema pamažu susiformavo tarsi sniego pusnis vėjuotą, pūguotą dieną – dalelės spietėsi į būrius, į vis didesnius telkinius, kol šie įgavo tam tikras apčiuopiamas formas. Tos dalelės susispietė iš daugelio kadaise mirusių žvaigždžių, o ne iš vienos gigantės, savo gyvenimą užbaigusios sunkiai įsivaizduojamos galios sprogimu.
Tokia prielaida prieštarauja iki šiol daugelio mokslininkų palaikytai teorijai, kad kosminių dulkių ir dujų telkimąsi į vieną kūną ir jo virtimą Saule išprovokavo netoliese sprogusios supernovos smūginės bangos. Trimačiais kompiuteriniais modeliais patvirtinta supernovos teorija išsilaikė apie porą metų. Tačiau dabar Čikagos universiteto tyrėjai atliko naują sunkiųjų elementų analizę.
Haolanas Tangas ir Nicolas Dauphas tyrinėjo supernovomis virstančiose žvaigždėse susiformuojančio geležies-60 izotopo koncentracijas. Ankstesnių tyrimų rezultatai bylojo, kad daug šio izotopo atomų yra meteorituose – Saulės sistemos susiformavimo laikus menančiuose likučiuose, kurie yra savotiškos laiko kapsulės. Geležies-60 atomų gausa rodytų, kad kosminėje kaimynystėje netoli būsimos Saulės kažkada sprogo supernova. Bent jau taip buvo manoma iki šiol.
Tačiau, anot H.Tango ir N.Dauphaso, iš tikrųjų minėtojo geležies izotopo Saulės sistemoje ne tiek jau ir daug, be to, jis yra susimaišęs su kitų elementų atomais.
Mokslininkų tandemas taip pat tyrinėjo meteoritus, tik šįkart kitu metodu – jų sudėtį tyrė meteoritus garindami. Tai gerokai sumažino paklaidos tikimybę. Norėdami apsidrausti nuo netikslumų, tyrėjai meteoritų fragmentuose ieškojo taip pat ir geležies-58 izotopo atomų (jų taip pat pažeria supernovos). Paaiškėjo, kad ir šio izotopo Saulės sistemos meteorituose yra gana nedaug. Vadinasi, geležies-60 izotopo deficitas – neatsitiktinis.
Jei mokslininkai teisūs ir Saulės sistemoje geležies-60 atomų toli gražu ne marios, tuomet nėra reikalo laikytis nuomonės, kad Saulės sistemos protoplanetiniam debesiui impulsą tankėti ir formuotis į planetinę sistemą suteikė supernovos sprogimo bangos. Bet tuomet kas, jei ne tos bangos?
Anot Čikagos universiteto mokslininkų, visai gali būti, kad kažkada masyvi žvaigždė nusimetė dujingus išorinius sluoksnius, ir po to įvykio pradėjo formuotis mūsiškė Saulės sistema. Medžiaga iš lėto tankėjo ir virto nauja žvaigžde (Saule), o iš liekanų susiformavo planetos.
Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.
