Astronomai yra linkę manyti, kad akmeningas Čeliabinsko meteoritas atklydo iš gerai žinomos pro Žemę praskriejančių kosminių akmenų šeimos, vadinamos Apolono asteroidų grupe. Ji įsitaisiusi maždaug pusiaukelėje tarp Saulės sistemos pakraščio ir centro. NASA ekspertai tvirtina, kad prie Čeliabinsko nukritusi asteroido skeveldra didžiąją savo gyvenimo dalį praleido asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio – maždaug 2,5 karto toliau nuo Saulės nei Žemė.
Antiokijos universiteto (Kolumbija) astronomai Jorge I. Zuluaga ir Ignacio Ferrinas atliko preliminarios meteorito orbitos aplink Saulę rekonstrukcijos skaičiavimus ir priėjo išvadą, kad dešimtis tūkstančių tonų svėręs luistas atskriejo iš gerai žinomos apolonais vadinamos asteroidų grupės, kurios nariai gana dažnai praskrieja pro Žemę.
Astronomai yra nustatę apie 240 šios grupės asteroidų, kurių skersmuo yra 1 km ar didesnis. Manoma, kad tokių uolų beorėje erdvėje gali būti per 2 tūkstančius.
Čeliabinsko meteorito dydžio „pusbrolių“ artimajame kosmose gali būti per 80 milijonų.
Anot astronomų, kosminio akmens trajektoriją taip pat galima atsekti remiantis infragarso bangų, kurias atmosferoje paliko krentantis kūnas, parametrais. Žinant juos, galima sužinoti meteorito skriejimo kryptį ir degimo metu išsiskyrusios energijos kiekį. Infragarsą girdi drambliai ir balandžiai, tačiau žmonės tokias meteorito paliktas bangas išgirdo tik per infragarsinių stočių tinklą.
„Norime žinoti ne tik iš kur jis atskriejo, bet ir tikslų jo dydį, konsistenciją tą akimirką, kai pradėjo irti, – vardija Žemės ir planetų mokslų profesorius iš Vašingtono universiteto Sent Luise Billas McKinnonas. – Kolegos jau yra tyrinėję šios rūšies asteroidų „vizitus“ į Žemės atmosferą, tačiau paprastai tie bolidai nebūdavo tokie dideli.“
Nors mokslo pasaulyje buvo pasigirdę kalbų, esą Čeliabinsko meteorito kritimą buvo galima numatyti bent jau keliolika valandų iki jo kritimo, tačiau pamatyti jo anksčiau negalėjo niekas, nes akmuo atskriejo iš Saulės pusės. Visgi meteorito kritimą netikėtai užfiksavusios vaizdo kameros Rusijoje mokslininkams H. Zuluagai ir I. Ferrinui suteikė pakankamai pradinių duomenų, pagal kuriuos Kolumbijos mokslininkai, panaudoję trigonometrinius skaičiavimus, nustatė Čeliabinsko meteorito greitį, aukštį ir poziciją (į orbitą jis įskriejo maždaug 30 laipsnių kampu), taip pat geolokacinę padėtį vadinamuoju „ryškiausiu kritimo momentu“, kai vaizdo įrašuose meteorito liepsnų šviesa nustelbia dienos šviesą ir meta šešėlius ant žemės. Gautus duomenis tyrėjai suvedė į kompiuterinį modelį, kuris įvertina Mėnulio, Žemės ir kitų planetų gravitacijos įtaką nukritusiam dangaus kūnui bei priėjo išvadą, kad tai buvo Apolonų grupės asteroidas. Tyrimo rezultatai publikuoti ArXiv.org.
