„Tai yra pirmas kartas, kai kažkam pavyko tiksliai išmatuoti supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį“, – tvirtina tyrimo autorius Guido Risalitis iš Harvardo-Smitsono astrofizikos centro ir „Arcerti“ observatorijos.
Beprecedentis greičio matavimas buvo atliktas naudojant naujausius Branduolinės spektroskopijos teleskopo masyvo („NuSTAR“) ir ESA rentgeno palydovų „XMM-Newton X-ray“ duomenis. Juodųjų skylių sukimosi greitį mokslininkai siekia išsiaiškinti dėl keleto priežasčių.
Pirmoji yra fizinė: juodąsias skyles apibrėžia tik du dydžiai – masė ir sukimasis. Sužinojus šiuos dydžius, apie juodąją skylę galima sužinoti labai daug informacijos. Svarbiausia – juodosios skylės sukimasis teikia reikšmingos informacijos apie jos ir galaktikos, kurioje ji gyvuoja, praeitį.
„Supermasyvios juodosios skylės sukimasis – tai visa atmintis, archyvas, kuriame slypi visa konkrečios galaktikos istorija“, – pabrėžia G. Risalitis.
Nors 200 tūkst. šviesmečių skersmens spiralinės galaktikos „NGC 1365“ centre glūdinti gigantiška juodoji skylė savo mase prilygsta keliems milijonams Saulių, gimė ji toli gražu ne tokio dydžio ir masyvumo. Tyrėjai tvirtina, kad per milijardus metų ji išaugo – siurbdama žvaigždes ir dujas, jungdamasi su kitomis juodosiomis skylėmis.
Juodųjų skylių gravitacija yra tokia kolosali, kad iškreipia ją supančią erdvę. Riba, juosianti juodąją skylę, kurią peržengus iš jos gravitacijos lauko neištrūkstama, vadinama įvykių horizontu. Ją peržengusi bet kokia medžiaga pasmerkta pražūti juodojoje skylėje. Įvykių horizonto neperžengę kosminiai kūnai (žvaigždės, dujų ir dulkių ūkai ir pan.) aplink juodąją skylę suformuoja augantį medžiagos diską (akrecinį diską), kuris dėl trinties įkaista, švyti ir spinduliuoja rentgeno spindulius.
„Galime sekti į juodąją skylę krintančią medžiagą stebėdami rentgeno spindulius, kuriuos spinduliuoja labai arti juodosios skylės esantys regionai, – aiškina tyrimo bendraautorė iš Kalifornijos technologijos instituto Pasadenoje Fiona Harrison. – Mūsų regima spinduliuotė yra išlenkta ir iškreipta dalelių judėjimo ir neįtikėtinai stipraus juodosios skylės gravitacinio lauko.“
G.Risalitis su kolegomis fiksavo iš galaktikos „NGC 1365“ centro sklindančią rentgeno spinduliuotę, kad galėtų apibrėžti, kurioje vietoje yra vidinė akrecinio disko briauna. Arčiausiai juodosios skylės esanti stabili sukimosi orbita (disko zona, kurią peržengus nebegrįžtama) priklauso nuo juodosios skylės sukimosi. Naujausi rentgeno spinduliuotės registravimo duomenys leidžia pažvelgti giliau į juodosios skylės apylinkes, už skylę gaubiančių dulkių debesų.
Naujausi rezultatai byloja, kad rentgeno spindulius iškreipia ne tos dulkės, o triuškinama gravitacija.
