Dabar Teksaso technikos universiteto tyrėjai tuos duomenis rado ir atkūrė – ir išsiaiškino, kad šilumos šaltinis buvo patys žmonės.
Šilumos srauto eksperimentu buvo siekiama nustatyti, kokia sparta vėsta Mėnulio paviršius. „Apollo“ 15 ir 17 astronautai Mėnulio paviršiuje iki 2,3 metrų gylio išgręžė skyles, ir zondais matavo jose temperatūrą keliuose gyliuose. Tai buvo ilgalaikis eksperimentas, vykdomas Mėnulyje ir siuntęs duomenis į Žemę.
„Apollo 15“ nusileidimo vietoje paviršiaus ir popaviršinio sluoksnio temperatūra matuota nuo 1971 metų liepos iki 1977 metų sausio. „Apollo 17“ bandymų lauke temperatūros sektos nuo 1972 metų gruodžio iki 1977 metų rugsėjo.
Šie duomenys buvo surašyti į juostas ir archyvuojami JAV Nacionalinio kosmoso centro duomenų centre, bet tik iki 1974 metų gruodžio. Nors juostos ir toliau buvo įrašomos, duomenų centro jos nepasiekdavo.
Bet jos nenustojo dominti, nes archyvuoti duomenys rodė, kad Mėnulio paviršius visuose išgręžtos skylės gyliuose temperatūra kyla, pradedant nuo pat eksperimento pradžios 1971 metais.
2010 metais, Teksaso technologijos universiteto tyrėjai aptiko nuostabų lobį: 440 prarastas juosteles, kurios buvo nukištos į Vašingtono nacionalinių įrašų centrą. Šis radinys, fiksavęs periodą nuo 1975 balandžio iki birželio, sudaro mažiau nei 10 procentų visų juostų ir daugelis jų buvo smarkiai pažeistos.
Tad, didelė pastarųjų aštuonių metų dalis buvo praleista,įvairiausiomis duomenų atkūrimo technikomis bandant juosteles atkurti. O stengtis vertėjo – tyrėjams pavyko atkurti didžiąją dalį duomenų.
Kitų juostų vis dar nėra, bet Planetų ir palydovų institute Hiustone komanda rado kai ką, kas netektį šiek tiek palengvino: šimtus kassavaitinių žurnalo įrašų, kuriuose yra temperatūrų duomenys iš zondų nuo 1973 iki 1977-ųjų.
Likusius metus duomenys buvo analizuojami. Ir jie rodė, kad šiltėjimas tęsėsi, iki pat stebėjimų pabaigos 1977-aisiais. Be to, paaiškėjo, kad arčiau paviršiaus šiltėjimas buvo labiau išreikštas, o šiluma aukštesnius sluoksnius pasiekė sparčiau, nei gilesnius, o tai rodo, kad šilimas vyko nuo paviršiaus gilyn, o ne sklido iš Mėnulio vidaus.
Ar tai reiškia, kad čia kalti astronautai? Tyrėjai mano, kad jie sujudino palydovo paviršiaus sluoksnį.
„Neseniai gauti Lunar Reconnaissance Orbiter Camera gautuose atvaizduose matoma, kad dviejose nusileidimo vietose astronautų vaikščiotose vietose regolitas patamsėjo, tad sumažėjo jo albedo“, – rašoma straipsnyje.
„Manome, kad dėl astronautų veiklos regolitas sugėrė šiek tiek daugiau Saulės karščio, ir dėl to stebėtas šiltėjimas.“
Kitaip tariant, nusileidimo vietose vaikščiodami ir važinėdami mėnuleigiu, „Apollo“ astronautai į paviršių iškėlė tamsesnį, giliau esantį regolitą. Tamsesnis paviršius prasčiau atspindi šviesą, ir ją sugeria.
Tad „Apollo“ stovyklose tamsesnis regolitas sugėrė daugiau Saulės šilumos ir Mėnulio paviršiaus temperatūra pakilo keliais laipsniais. Šis atradimas rodo, kad žmonėms gali Mėnulį pakeisti, ir to visiškai nenorėdami; be to, tai – dar vienas priminimas, kad atliekant eksperimentus, būtina atsižvelgti į stebėtojo efektą.
„Diegiant instrumentus galima sutrikdyti paviršiaus temperatūrinę aplinką, kur tuo matavimus norima atlikti“, – GeoSpace sakė planetologas Seiichi Nagihara.
„Į tai būtina atsižvelgti kuriant naujos kartos instrumentus, kurie vieną dieną bus naudojami Mėnulyje.“
Komandos tyrimas buvo publikuotas Journal of Geophysical Research.
