Šis atradimas pabrėžia, kiek menkai žinome apie šiuos kolosus ir kas lemia tokį neįtikėtiną jų augimą. Bet jie gali padėti geriau suprasti ne tik milžiniškas radiogalaktikas, bet ir kosmoso platybėse judančią tarpgalaktinę terpę.
Milžiniškos radiogalaktikos yra dar viena paslapčių kupinos Visatos mįslė. Jos sudarytos iš laikančiosios galaktikos (tai yra žvaigždžių spiečius, besisukantis apie galaktikos branduolį su joje esančia supermasyvia juodąja bedugne), ir iš galaktikos centro trykštančių sraujymių.
Veikdamos tarpgalaktinę terpę sraujymės kaip sinchrotronai įgreitina elektronus, kurie ima skleisti radijo bangas.
Gan užtikrintai žinome, kad šias sraujymes sukuria galaktikų centrų supermasyvios juodosios bedugnės. Aktyviomis vadinamos JB, į kurias krenta (akretuoja) medžiaga iš ją supančio materijos disko.
Ne visa akrecinio disko medžiaga atsiduria už įvykių horizonto. Maža jos dalis perkeliama iš vidinio, arčiausiai JB esančio regiono į ašigalius, ir kaip plazmos sraujymės išsviedžiamos į kosmosą greičiu, sudarančiu reikšmingą šviesos greičio dalį.
Kol išsklinda į milžiniškus, radijo bangas spinduliuojančias skiltis, šios sraujymė nuskrieja labai toli.
Šis procesas gan įprastas. Tokius radiodebesis turi net ir Paukščių Takas. Tačiau kodėl ir kaip kai kuriose galaktikose jos išauga iki tokių milžiniškų, matuojamų megaparsekais mastų – iš tiesų nežinia. Šios galaktikos vadinamos milžiniškomis radiogalaktikomis (MRG), ir didžiausios iš jų galėtų padėti suprasti, kas lemia jų augimą.
„Jei yra kokios nors MRG augimui svarbios laikančiosios galaktikos charakteristikos, didžiausiose iš jų, tikėtina, jos turėtų pasireikšti,“ straipsnio išankstinėje publikacijoje, kurią publikuot priėmė Astronomy & Astrophysics, svarsto Leideno observatorijos Nyderlanduose astronomo Martijno Oei vadovaujami tyrėjai.
„Panašiai, jei yra MRG augimui itin palankios didelio masto aplinkos, tuomet tikėtina, kad jos ten ir laikysis.“
Tokių išskirtinių objektų komanda ėmėsi ieškoti 52-ose Europos vietose išdėstyto interferometrinio ~20 000 radioantenų tinklo LOw Frequency ARray (LOFAR) duomenyse.
Duomenis jie apdorojo nauju metodu, pašalindami kompaktiškus radiošaltinius, galinčius kliudyti aptikti išsklidusius radiobangas skleidžiančias galaktikų skiltis, ir atsižvelgdami į optinius iškraipymus.
Tyrėjų teigimu, gauti vaizdai yra jautriausia kada nors atlikta radiogalaktinių debesų paieška. Tuomet jie pasinaudojo geriausiu struktūrų atpažinimo įrankiu: savo akimis.
Būtent taip jie rado Alcyoneus, trykštančią iš galaktikos už kelių milijardų šviesmečių.
„Aptikome didžiausią vienos galaktikos sukurtos struktūros projekciją – MRG ilgio projekcija yra 4,99 ± 0,04 megaparsekai. Tikrasis ilgis – mažiausiai… 5,04 ± 0,05 megaparsekai“, – rašo jie.
Išmatavę debesis, tyrėjai pasinaudojo „Sloan“ skaitmeninę dangaus apžvalgą suprasti laikančiąją galaktiką.
Jie išsiaiškino, kad tai yra pernelyg niekuo neišsiskirianti, maždaug 240 milijardų Saulės masių elipsinė galaktika kosminio tinklo gijoje, su maždaug 400 milijonų Saulės supermasyvia juodąja bedugne savo centre.
Abu prie parametrai yra žemajame MRG spektro gale, ir tai gali suteikti užuominų, kas gi lemia radijo debesų augimą.
„Neskaitant geometrijos, Alcyoneus ir jos laikančioji galaktika įtartinai niekuo neišsiskiria: bendras žemo dažnio šviesio tankis, žvaigždžių masės ir supermasyvių juodųjų bedugnių masės mažesnės, nors ir panašios, už atitinkamas vidutinių radiogalaktikų mases“, – rašo tyrėjai.
„Tad, norint užauginti didelius milžinus, nebūtinos nei labai masyvios galaktikos ar centrinės juodosios bedugnės, nei, jei stebėta būsena atstovauja visą šaltinio gyvavimą, didelė radiospinduliavimo galia.“
Gali būti, kad Alcyoneus yra kosmoso regione, kurio tankis mažesnis už vidutinį, kas padėtų jam plėstis – arba sąveika su kosminiu tinklu daro įtaką objekto augimui.
Kaip bebūtų, tyrėjai įsitikinę, kad Alcyoneus tebeauga tolyn į kosmoso tamsybes.
