Kadangi šie žinduoliai yra labai dideli (didžiausi banginiai yra didesni net už dinozaurus), per visą savo gyvenimą jie sugeria daug anglies dioksido. Nors tai savaime neišsprendžia klimato krizės, jų gebėjimas kaupti anglį yra dar viena priežastis, skatinanti didinti banginių skaičių vandenynuose, analizėje teigė mokslininkai.
Banginiai natūraliai kaupia anglį savo gyvenimo metu. Didžiąją dalį anglies dioksido banginiai kaupia tuštindamiesii ir mirdami.
Bet kuris gyvūnas, didelis ar mažas, yra anglies ciklo dalis. Anglies yra kiekvienoje gyvybės formoje Žemėje. Gyvūnai anglies gauna valgydami augalus ir gyvūninius produktus, o augalai – iš atmosferos.
Ši anglis iki gyvūno mirties kaupiama jo kūne arba išskiriama su išmatomis. Tuomet šiuos šalutinius produktus suėda kiti gyvūnai ir augalai, todėl anglis vėl patenka į mitybos grandinę.
Jei esate didelis kaip banginis, tai, kas vyksta su jūsų kūnu ir išmatomis, gali turėti didžiulį poveikį aplinkai.
„Kadangi banginiai yra tokie dideli, jie gali sukaupti didžiulį kiekį anglies dioksido“, – interviu „Insider“ sakė tyrimo autorė, Aliaskos pietryčių universiteto biologė Heidi Pearson.
Banginiai sveria iki 150 tonų ir gali gyventi daugiau nei 100 metų. Tad labai daug anglies dioksido, kuris iki pat mirties saugomas jų kūne, laikomas atokiai nuo Žemės atmosferos.
„Apie banginius galima galvoti kaip apie didelius vandenyne plūduriuojančius medžius“, – sakė H.Pearson.
Tai, ko banginiai nesukaupia savo kūne, jie išmatomis ir šlapimu grąžina atgal į vandenyną.
Ankstesni tyrimai parodė, kad šis procesas nepaprastai svarbus ekosistemai. Kai po XX a. 6-ajame dešimtmetyje plačiai paplitusios banginių medžioklės sumažėjo banginių populiacija, sumažėjo ir planktono populiacija.
Taip yra todėl, kad planktonas maitinasi banginių išmatomis, todėl net vieno banginio išnykimas sukelia didžiulį deficitą vandenyno ekosistemoje.
Skatindami naują gyvybę, banginiai sukuria daugiau organizmų, kurie gali surinkti anglies dioksidą iš atmosferos. Tada banginiai gali maitintis šiomis naujomis gyvybės formomis didžiuliais kiekiais ir ilgiems dešimtmečiams kaupti anglį savo organizme. Galiausiai, kai banginiai miršta, jų kūnai nuskęsta iki pat vandenyno dugno, kur anglis lieka už atmosferos ribų.
Tokiu būdu susidaro tarsi užburtas ciklas, iš kurio anglies dioksidui ištrūkti į atmosferą – sunki užduotis.
„Manome, kad verta išsaugoti banginius dėl daugelio priežasčių. Jie yra svarbūs sveikų ekosistemų komponentai ir padeda skatinti biologinę įvairovę, turint omenyje, kad mes taip pat išgyvename biologinės įvairovės krizę, – sakė H.Pearson, – Ši potenciali nauda klimatui yra tik dar viena priežastis“.
Šiandien banginių išsaugojimas susijęs ne tiek su banginių medžiokle, kiek su saugomų teritorijų vandenyne kūrimu, kad būtų išvengta susidūrimų su laivais ir kad banginiai neįsipainiotų į žvejybos įrankius, sakė H.Pearson.
Tačiau mokslininkė įspėjo, kad, jos nuomone, tai neturėtų būti vertinama kaip savarankiškas klimato krizės sprendimas.
Gamta pagrįstų sprendimų šalininkai teigia, kad sugrąžinus biologinę įvairovę, pavyzdžiui, sodinant medžius ir skatinant laukinių gyvūnų atkūrimą, didelę dalį atmosferoje esančio anglies pertekliaus galėtų sulaikyti gyvieji organizmai.
Tai tiesa, ir toks požiūris akivaizdžiai duoda teigiamos naudos aplinkai, tačiau to nėra gana.
Pasaulio banko duomenimis, gamta pagrįstais sprendimais iki 2030 m. galima sumažinti 37 proc. klimato kaitos poveikio, kurio reikia, kad būtų pasiektas tikslas išlaikyti klimato atšilimą mažesnį nei 2 laipsniai pagal Celsijų.
„Net jei iš tiesų imtumėmės griežtų išsaugojimo priemonių ir banginių populiacijas atkurtume iki prieš pramoninį banginių medžioklės laikotarpį buvusios gausos, vis tiek neišspręstume klimato krizės“, – sakė ji.
„Tai bus tik maža dalis visko, ką turime padaryti“, – teigė H.Pearson.