A.Žvirblienės sukurti antikūnai yra įtraukti į tarptautinių kompanijų katalogus ir platinami visame pasaulyje.
„Iš 100 patentų pasaulyje parduodami vos 2–3, todėl didžiuliu pasiekimu reikia vadinti tai, kad Aurelijos ir jos kolegų antikūno patentas buvo licencijuotas. Vadinasi, teorinis darbas ir fundamentiniai tyrimai duoda praktinių rezultatų. Be to, Aurelija yra sukūrusi keletą naujų virusų diagnostikos sistemų“, – kolegės nuopelnus mokslui ir medicinai vardijo Biotechnologijos instituto direktorius prof. habil. dr. Kęstutis Sasnauskas.
53 metų mokslininkė A.Žvirblienė, pristatydama savo darbų ciklą „Naujų antikūnų kūrimas, tyrimai ir taikymas imunodiagnostikai“, pretenduoja į 2013 metų Mokslų akademijos premiją.
Mūsų antikūnai – tai lyg raktas spynai atrakinti. Tai – labai tikslūs instrumentai virusams nustatyti ar ląstelių funkcijoms tirti.
– Žmogui iš šalies mokslininko darbas laboratorijoje pirmiausia asocijuojasi su pelėmis. Ar ir jums tenka su jomis susidurti?
– Dirbame ir su pelėmis, tačiau pagrindinis mūsų darbo objektas yra vadinamosios ląstelių kultūros. Mums pelė reikalinga tik kaip gyvūnas, kurį imunizuojame, ir paimame ląsteles. O toliau jau seka ilgas 5–6 mėnesių darbas su pelių ląstelių kultūromis, kurias mes išgauname tam tikrais metodais.
Taip sukuriame naujas ląstelių linijas, kurios gamina antikūnus.
– Mokslininkų sukurti nauji antikūnai leidžia atpažinti ir tirti įvairius virusus, padeda diagnozuoti infekcines ligas, neutralizuoja bakterijų toksinus. Kaip jūsų darbo naudą gali pajusti eilinis žmogus?
– Per 15-a metų sukūrėme daugiau nei 500 įvairių naujų antikūnų prieš beveik 70 skirtingų antigenų. Tai – labai didelė kolekcija, kurią galima taikyti tiek biotechnologijoje, tiek imunodiagnostikai. Mūsų antikūnai – tai lyg raktas spynai atrakinti. Tai – labai tikslūs instrumentai virusams nustatyti ar ląstelių funkcijoms tirti. Prisidedame prie medicinos, diagnostikos ir biotechnologijų pažangos.
Tarkime, bendradarbiaudami su viena Didžiosios Britanijos kompanija sukūrėme diagnostinius rinkinius, skirtus tymų ir kiaulytės virusams iš kraujo mėginio nustatyti. Šiuos rinkinius dabar naudoja klinikinės laboratorijos, kurios gali nesunkiai nustatyti, ar žmogus nėra infekuotas, tarkime, kiaulytės virusu. Palengvinta ligos diagnostika pacientui užtikrina greitesnį ir efektyvesnį gydymą.
– Pasaulyje siaučia daugybė įvairiausių virusų, kuriuos pravartu atpažinti. Kaip pasirenkate, kuriems iš jų verta ieškoti antikūnų?
– Skaitome mokslinius straipsnius ir sužinoję, kad yra identifikuotas koks nors naujas virusas, susidomime juo. Taip savo iniciatyva sukūrėme antikūnus prieš žmogaus poliomos virusus, kurie buvo nustatyti vos prieš kelerius metus.
Nemažai antikūnų prieš įvairius virusus sukūrėme pirmieji, todėl savo darbo rezultatus galėjome publikuoti tarptautiniuose mokslo leidiniuose.
Pasirodo, poliomos virusų turi kone kiekvienas iš mūsų – tik to nežinome. Sveikam, tvirtos imuninės sistemos žmogui jie nepavojingi, tačiau gali suaktyvėti patyrus stiprią imunosupresiją.
Tai dažnai pasitaiko pacientams po transplantacijos ar chemoterapijos. Tarkime, žmogui persodinus inkstą jo imuninė sistema būna taip pažeista, kad poliomos virusai gali pradėti daugintis ir sukelti limfomą arba kitą vėžinį susirgimą.
Mūsų sukurtieji antikūnai gali būti taikomi mėginių tyrimams ir padėti aptikti šiuos virusus.
Nemažai antikūnų prieš įvairius virusus sukūrėme pirmieji, todėl savo darbo rezultatus galėjome publikuoti tarptautiniuose mokslo leidiniuose. Įdirbis, žinomumas mūsų darbe labai svarbus – jis atveria duris kitiems projektams, tarptautiniam bendradarbiavimui.
– Tarkime, su Australija... Kaip atsitiko, kad lietuvių mokslininkų pagalbos prireikė pagrindinės Australijos institucijos, atsakingos už užkrečiamųjų ligų kontrolę, atstovams?
– Tuščioje vietoje nieko neatsiranda – turbūt jie žinojo apie mūsų instituto laboratorijų veiklą, mokslininkų patirtį ir galimybes. Vieną dieną elektroniniu paštu gavome užklausą, ar galėtume sukurti antikūnus prieš Menangle virusą, kurį platina didžiausi pasaulyje šikšnosparniai – Australijoje gyvenančios skraidančios lapės.
Šie šikšnosparniai patys neserga, tačiau per išmatas platina virusą, kuriuo vėliau užsikrečia kiaulės, o po to – ir žmogus. Tokiu virusu užkrėsta kiaulė atsiveda apsigimusius paršiukus. Žmogus suserga pavojinga gyvybei virusine infekcija su aukšta temperatūra ir kitais sunkiais simptomais.
Australai, siekdami kontroliuoti viruso plitimą, paklausė mūsų, ar galėtume sukurti rekombinantinius antigenus ir antikūnus. Nusprendėme pabandyti. Žinoma, be jokio užmokesčio, nes moksliniuose tyrimuose principas „Pirma pinigai – po to darbas“ neveikia.
– Ar dirbdami laboratorijoje turėjote tiesioginį kontaktą su pačiu virusu?
– Įvežti virusą į šalį būtų pernelyg pavojinga. Lietuvą pasiekė tik viruso genetinė medžiaga – ant popieriuko užlašinta to viruso DNR – lengva transportuoti. (šypsosi) Iš tos DNR medžiagos mano kolegos sukūrė rekombinantinį antigeną – konkretų to viruso baltymą. Tada jau galėjome kurti antikūnus. Visas procesas truko maždaug metus.
– Ar sukurtieji rekombinantiniai antigenai Australijoje gali tapti vakcina?
– Pasaulio rinkoje kol kas yra tik dvi rekombinantinės vakcinos: hepatito B ir žmogaus papilomos viruso.
Turint antikūną, užtenka paimti kiaulės seilių mėginį, užlašinti ant jo antikūno ir, jei mėginys ims švytėti, vadinasi, kiaulė yra infekuota.
Kelias iki vakcinos daug sudėtingesnis nei iki antikūno sukūrimo. Vakcina – farmacijos produktas, kuriam atliekami be galo brangūs ir ilgai trunkantys klinikiniai tyrimai.
Potencialiai tai, kas kuriama mūsų institute (rekombinantiniai virusų antigenai), galėtų būti ir vakcinos. Tačiau mes esame mokslininkai, o ne farmacininkai – komercializuoti šiuos antigenus ir kurti vakcinas – ne visai mūsų sritis. Be to, tai pareikalautų be galo didelių investicijų.
Australijos kolegoms sukūrėme „instrumentą“ virusui nustatyti ir ligai lengvai diagnozuoti. Iki tol Menangle viruso diagnostikai buvo naudojami žymiai sudėtingesni ir ilgai trunkantys molekuliniai metodai.
Turint antikūną, užtenka paimti kiaulės seilių mėginį, užlašinti ant jo antikūno ir, jei mėginys ims švytėti, vadinasi, kiaulė yra infekuota. Tokiu būdu viruso kontrolė tampa labai paprasta ir greita. Antikūnų reikėjo, kad australai galėtų lengvai atlikti kiaulių fermų stebėseną.
– Tada jau galima kalbėti ir apie užmokestį. Ar brangios mokslininkų paslaugos?
– Virusinių infekcijų monitoringas atliekamas visame Australijos žemyne, todėl mes užmezgėme ilgalaikį bendradarbiavimą ir esame įsipareigoję tiekti antikūnus gana dideliais kiekiais.
Be to, kelios dešimtys kitų mūsų sukurtų antikūnų yra įtraukti į tarptautinius katalogus. Juose nerašoma, kad antikūnus pagamino lietuviai, tačiau šiuo atveju tai nėra svarbu. Už kiekvieną parduotą antikūną mums sumokamas tam tikras procentas. Pagal projektinį finansavimą ir sutartis su tarptautiniais partneriais bei Lietuvos kompanijomis mūsų laboratorija yra uždirbusi daugiau nei 4 mln. litų.
– Jeigu dirbtumėte su vėžiniais susirgimais, turbūt maudytumėtės piniguose?
Vakcina – ne vaistas, dėl kurio galėtumėte ginčytis. Vaistas gydo ligos simptomus, o vakcina užkerta kelią pačiai ligai.
– Į onkologijos sritį nekeliame kojos, nes konkurencija ten žvėriška: su tuo dirba milžiniškos kompanijos ir didžiuliai mokslo centrai. Tokiems užmojams mums trūktų ir investicijų, ir žmogiškųjų išteklių.
– Negaliu nepasinaudoti proga ir nepaklausti: ar jūs, kaip mokslininkė, tikite skiepų nauda?
– Klausydamasi mitų, kurie apie skiepus sklando mūsų visuomenėje, kartais pagalvoju, kad gyvename viduramžiuose.
Tie mitai neturi jokio mokslinio pagrindo, o dauguma jų – netgi absurdiški, pavyzdžiui, kad vakcinos gali sukelti autizmą. Aš žinau tai, kad vakcinos nuo įvairių virusų ir infekcijų yra išgelbėjusios milijonus gyvybių. Vakcina – ne vaistas, dėl kurio galėtumėte ginčytis. Vaistas gydo ligos simptomus, o vakcina užkerta kelią pačiai ligai.
Ir aš, ir mano šeima kasmet skiepijamės nuo gripo. Kai studentams skaitau imunologijos paskaitas ir pasakoju apie vakcinas, prašau, kad grįžę namo papasakotų artimiesiems, kaip jos veikia, ir kodėl nereikia bijoti skiepų.
– Jūsų pristatymo klausęsi kolegos vyrai negailėjo komplimentų jūsų darbui ir vis pabrėždavo, kad būtų labai gražu, jei Mokslų akademijos premiją gautų mokslininkė – moteris. Skamba taip, lyg tai nebūtų įmanoma.
– Biotechnologijos institute nesijaučiu diskriminuojama, nors kartais vyrai mėgsta palaidyti juokų moterų adresu. (šypsosi)
Matau, kaip doktorantės kartais bijo prisipažinti, kad ruošiasi motinystės atostogoms. Todėl aš jas visada drąsinu, sveikinu ir džiaugiuosi. Norint, viską galima suderinti. Man gal buvo paprasčiau, nes mano vyras irgi mokslininkas – užauginome dvi dukras. Tačiau bendra tendencija tokia, kad mano amžiaus moterų mokslininkių, užimančių vadovaujančias pareigas, yra per mažai.
– O jūsų dukros, sekdamos tėvų pavyzdžiu, eina moksliniu keliu?
– Vyresnioji baigė kinų kalbos studijas ir gyvena Šanchajuje. Jaunesnioji, kuri dabar studijuoja psichologiją, buvo įstojusi į molekulinę biologiją ir norėjo sekti mūsų pavyzdžiu, tačiau padirbusi laboratorijoje suprato: tai – ne jai.
Iš šalies darbas laboratorijoje gali atrodyti labai romantiškas: balti chalatai, viskas švaru, sterilu. Tačiau iš tikrųjų tai yra be galo sunkus ir slegiantis darbas: visą laiką turi galvoti, kaip užsidirbti pinigų – prasimanyti projektų ir gauti užsakymų, nes kitaip neišlaikysi savo laboratorijos.
