Ketvirtasis metų ir antrasis pavasario mėnuo daugelyje pasaulio šalių vadinamas pagal senąjį romėniškąjį ,,Aprilio” vardą, lotynų kalba reiškiantį "atsiskleidimą", "atsivėrimą". Greičiausiai tai susiję su medžių ūglių išsiskleidimu ar gėlių sužydėjimu. Antikiniame romėnų kalendoriuje balandis – Veneros – meilės ir grožio deivės globojamas mėnuo.
Lietuviškasis Balandžio pavadinimas yra senas, lygiai kaip ir jo pakaitalas – Karvelis, ir abu juos savo raštuose mini Martynas Mažvydas. Iš tautosakinių šaltinių žinome, jog mūsų protėviai įvairiais laikotarpiais ir skirtingose vietovėse Balandį vis kitaip vadino: ir Sultekiu, ir Žiedų mėnesiu, ir Mildviniu, ir Beržiniu...
Naktinio dangaus mylėtojams balandį tikrai yra kuo pasigrožėti: tviska įmantrūs žvaigždynų raštai, paslaptingai akį merkia juose spindinčios ryškiausios žvaigždės, iš visatos gelmių sklinda blyški tolimųjų galaktikų šviesa, savo dangiškuoju prieš milijonus metų nužymėtu taku keliauja planetos...
Ryškiausios žvaigždės ir planetų rikiuotė
Taigi balandis – tinkamas metas svajingu žvilgsniu klajoti po šviesuliais išmargintą dangaus skliautą. Tik jei trokštate kuo stipresnių įspūdžių, pasiėmę žiūronus ar net nedidelį teleskopą (bet nebūtinai) išvykite toliau už miesto.
Naktį iš 17-osios į 18-ąją įvyks įspūdingas Jupiterio ir Mėnulio suartėjimas – šviesulius teskirs trys laipsniai, o paprasčiau tarus – atstumas, atitinkantis šešis pilnaties diskus.
Būtų idealu, jei rastumėte atvirą vietovę, kur visomis geografinėmis kryptimis atsiveria horizontas. Apsidairykite. Saulei tik nusileidus pietvakariuose neaukštai virš horizonto Didžiojo Šuns (Canis Majoris) žvaigždyne pirmoji melsvai sumirguliuoja ryškiausia Lietuvos dangaus žvaigždė Sirijus. Beveik tuo pačiu metu šiaurės rytuose Lyros (Lyra) žvaigždyne teka kita ryški melsva žvaigždė Vega, o visai greta savo plačius sparnus isšiskleidusioje Gulbėje (Cygnus) švyti baltasis Denebas...
Iš planetų pirmasis vakaro prietemoje pietryčiuose sušvinta didysis Jupiteris. Įsiminkite: naktį iš 17-osios į 18-ąją įvyks įspūdingas Jupiterio ir Mėnulio suartėjimas – šviesulius teskirs trys laipsniai, o paprasčiau tarus – atstumas, atitinkantis šešis pilnaties diskus.
Na, o jau gerokai po vidurnakčio pietryčių horizonte viena paskui kitą iškart teka dar dvi planetos – pirmiau – Marsas, už jo – Saturnas. Tiesa, geriausia jas stebėti ankstyvą rytą – apie 4 val. Verta pažymėti, jog naktį iš balandžio 24 d. į 25 d. Raudonoji ir Žieduotoji planetos apie 3 val. pietinėje skliauto dalyje bus regimos greta apypilnio (93 proc. apšviestumas) Mėnulio.
Tamsai visiškai sutirštėjus, apie pusiaunaktį, pats laikas patyrinėti paslaptingą žvaigždynų ornamentą. Beveik tiesiai virš galvų lengva pastebėti Didžiuosius Grįžulo Ratus (Ursa Major). Šalia jų – visai mažas Skalikų (Canes Venatici) žvaigždynas.
Dangaus plotelyje tarp šių žvaigždynų specialiomis priemonėmis galima išvysti mažų mažiausiai porą egzotiškų objektų – Verpeto (Sūkurio) galaktiką (astronomų kataloguose pažymėtą kodu M51) bei kamuolinį žvaigždžių spiečių M3.
Tiesa, net per galingus žiūronus jie bus panašūs į blyškius dulkių gniutulėlius, tad jei norėtumėte įžiūrėti spiralinių Verpeto vijų deformaciją, primenančią užriestą pelės uodegėlę ar rutulišką M3 geometriją, nulemtą gravitacijos jėgų į kamuolį suspaustų milijonų žvaigždžių, jums prireiks jau ir teleskopo.
Pamėginkite rasti Mažuosius Grįžulo Ratus (Ursa Minor) – jie visuomet šiaurėje. Tiesiog po jais – Cefėjo (Cepheus) ir Kasiopėjos (Cassiopeia) žvaigždynai; vakarinėje dangaus dalyje – Persėjas (Perseus) ir Vežėjas (Auriga) su savąja ryškiausia geltono atspalvio žvaigžde Kapela; oranžinis Aldebaranas žymi Taurą (Taurus), čia pat, tik šiek tiek aukščiau – pagal gelsvai rausvą Poluksą atpažįstamas Dvynių žvaigždynas (Gemini) ir po juo besileidžiantis Orionas (Orion); dešiniau nuo Mažųjų Grįžulo Ratų išvysime Slibino (Draco) žvaigždžių girliandą, o kiek į rytus – gerokai virš horizonto pakilusį Heraklio (Hercules) žvaigždyną bei Jaučiaganį (Bootes), kurį ženklina oranžinis Arktūras; priešingoje Grįžulams pusėje, t.y. pietuose, puikuojasi melsvai balta Regulo žvaigžde išsiskiriantis Liūtas (Leo) bei žydrąja Spika pasidabinusi Mergelė (Virgo) (Įgūdžius orientuotis naktiniame danguje puikiai padės lavinti paprastas ir patogus skliauto simuliatorius STELLARIUM, kurio programėlę galite atsisiųsti iš www.stellarium.org)
Legendomis apipintos Berenikės Garbanos
Įsiterpusios tarp Jaučiaganio ir Liūto, Berenikės Garbanos (Coma Berenices) yra nedidelis, bet savitas žvaigždynas pietinėje skliauto dalyje. Žvaigždyno pavadinimas susijęs su istorine asmenybe – senovės Egipto karaliene Berenike II.
Dabar mus pasiekianti ten esančių žvaigždžių šviesa buvo išspinduliuota dar tuomet, kai Žemėje nė dinozaurų nebuvo.
Pasakojama, kad Berenikė, norėdama, jog į karą išvykęs vyras grįžtų gyvas ir sveikas, pažadėjo paaukoti dievams savo nuostabiuosius plaukus. Karalius sugrįžo, tad karalienė, tesėdama pažadą, nusikirpo garbanas ir padėjo ant Afroditės šventyklos altoriaus. Kitą rytą plaukų ten nebebuvo... Rūmų astronomas, norėdamas numaldyti valdovų įtūžį, paaiškino, kad tai dievai priėmė auką. Taip, pasak legendos, „atsirado“ Berenikės Garbanų žvaigždynas.
Nors dauguma Garbanų žvaigždžių yra gana blyškios, tačiau iš tiesų jų labai daug – iš esmės tai vienas artimiausių padrikųjų žvaigždžių spiečių, gražiai atrodančių pro žiūronus.
Įdomus objektas Berenikės Garbanų žvaigždyno srityje yra Verpsto galaktika (NGC 4565). Tai ryškiausia į mus briauna pasisukusi spiralinė galaktika – šimtų milijardų žvaigždžių „miestas“. Pro mažus teleskopus ji matoma kaip trumpas šviesus siūlas su ryškia, branduolį žyminčia dėmele centre, todėl dažnai dar vadinama „Adatos“ galaktika. Šviesos greičiu iki šio žvaigždžių telkinio keliautume 30 milijonų metų...
Berenikės Garbanų žvaigždyne gražiai, tiesa, per nemenkus teleskopus, atrodo spiralinė Juodosios Akies galaktika (M64), taip vadinama dėl milžiniško tamsaus dulkių debesies arti galaktikos branduolio.
Galingais teleskopais žvalgydamiesi po kosmoso gelmes, Berenikės Garbanų plote mokslininkai aptiko ne vieną ar kelias galaktikas, o visą galaktikų spiečių!
Trumpai tarus, šiandien jau žinome, kad galaktikos kosminėje erdvėje pasiskirsčiusios netolygiai ir jas viena ar kita kryptimi traukia kaimynės. Taip susidaro įvairaus dydžio galaktikų sambūriai.
Mažiausi, vienijantys keliolika galaktikų, vadinami grupėmis. Didesni, kuriuose susibūrę šimtai ar net tūkstančiai galaktikų – spiečiais. Pavyzdžiui, mūsų Galaktika (Paukščių Takas) priklauso taip vadinamai Vietinei Grupei – maždaug 40 galaktikų telkiniui.
Berenikės Garbanų galaktikų spiečiuje yra maždaug 2000 narių, o nutolęs jis net per 300 milijonų šviesmečių. O tai reiškia, kad dabar mus pasiekianti ten esančių žvaigždžių šviesa buvo išspinduliuota dar tuomet, kai Žemėje nė dinozaurų nebuvo...
Šiaurės karūna
Šiaurės Vainikas, kartais dar vadinamas Šiaurės Karūna, palyginti nedideliu, tačiau taisyklingu, todėl lengvai pastebimu puslankiu spindi pietryčiuose greta Jaučiaganio.
Lietuvių kosmologinėje tautosakoje Vainikas žinomas Darželio vardu. O kartais jis įvardijamas Dievo Darželiu, Rojaus Darželiu ir net Šv. Marijos Karūna.
Greičiausiai, tai – krikščioniškieji įvaizdžiai. Mat viduramžiais bandyta astronomų vartojamus graikiškus, lotyniškus bei arabiškos kilmės pavadinimus pakeisti naujais, paimtais iš Šventojo Rašto.
Tokį siūlymą astronomams 1627 metais pateikė augustinijonų vienuolis Julius Schilleris Vokietijoje išleistoje knygoje "Coelum Christianum". Pavyzdžiui, Gulbės žvaigždynas, pagal Schillerį, turėtų simbolizuoti šv. Eleną su kryžiumi, Oriono Juosta – Tris Karalius, Kasiopėja turėtų būti pervadinta Marijos Žvaigždėmis, o Pegasas – Bažnyčios žvaigždynu ir t.t.
Jo sugalvotus žvaigždynų vardus per jėzuitų mokyklas Lietuvoje platino Gasparus Schottas, įdėjęs senųjų ir naujųjų vardų lenteles į savo matematikos vadovėlį "Cursus mathematicorum".
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad naujieji pavadinimai neprigijo arba prigijo su išlygomis, o žvaigždžių perpavadinimo reiškinys daugiau pėdsakų paliko ten, kur veikė stiprios vienuolynų mokyklos, pavyzdžiui Kražių ar Paparčių apylinkėse.
Vienok Šiaurės Vainiko žvaigždynas mums įdomus ne tiek savo regimąja forma ar pavadinimo etimologija, kiek keliais įspūdingais objektais: šio žvaigždyno rajone, panašiai kaip ir Berenikės Garbanose, pro galingus teleskopus matomas milžiniškas galaktikų spiečius, o Šiaurės Vainiko T, dar vadinama Liepsnojančia žvaigžde, yra kartotinė nova.
Novos yra labai audringos, nepastovaus charakterio žvaigždės, kurių spindesys staiga padidėja ir vėl pamažu prigęsta. Senovėje manyta, kad novos yra naujos, vos tik įsižiebusios žvaigždės, todėl jos ir pavadintos lotynišku vardu, reiškiančiu "naujos". Tapusi nova, žvaigždė gali nušvisti kaip milijonas Saulių ir per kelias dienas išeikvoti tiek energijos, kiek mūsų Saulei užtektų šimtams tūkstančių metų.
1955 metais buvo iškelta hipotezė, kad novomis tampa mažosios itin glaudžių dvinarių žvaigždžių komponentės. Mokslininkai išsiaiškino, jog viena iš novos sistemos narių yra didelė ir vėstanti, artėjanti prie savo evoliucijos pabaigos žvaigždė (raudonoji milžinė), o antroji – jau išeikvojusi kurą, kurios branduolys susitraukęs pavirto baltąja nykštuke.
Naujausias jos sprogimas įvyko 1946 metais, prieš tai – 1866-aisiais, o kito žvaigždės žybsnio galima tikėtis bet kuriuo metu.
Pastarojo tipo žvaigždės pasižymi itin stipriu gravitaciniu lauku ir ima traukti išorinius raudonosios milžinės sluoksnius – milžinės atmosferos medžiaga srūva į mažąją komponentę. Pasekmės fatališkos: sutrinka pusiausvyra baltosios nykštukės atmosferoje, kol galiausiai įvyksta milžiniško masto sprogimas, kuris dalį sukaupto žvaigždės apvalkalo nusviedžia į erdvę net 1000 km/s greičiu.
Dvinarės sistemos dėl to neišyra, vadinasi, panašūs sprogimai gali vėl pasikartoti, praėjus keliasdešimt ar keliems šimtams metų.
Štai kodėl Šiaurės Vainiko Liepsnojančios žvaigždės spindesys nenuspėjamais intervalais padidėja kone tūkstantį kartų ir todėl naktiniame danguje ji staiga tampa matoma. Naujausias jos sprogimas įvyko 1946 metais, prieš tai – 1866-aisiais, o kito žvaigždės žybsnio galima tikėtis bet kuriuo metu. Tad stverkite galingus žiūronus – pasisekus galite savo vardą amžiams įrašyti į astronominių atradimų metraštį...
Tuo tarpu kita Šiaurės Vainiko žvaigždė, žymima R, nutolusi per 6000 šviesmečių nuo mūsų – ypatinga ir keista tuo, jog yra novos priešingybė. Normalios būsenos ši geltona supermilžinė yra nemenko spindesio.
Tiesa, dėl milžiniško atstumo, danguje ji vos pastebima. Kas kelerius metus jos spindesys mėnesiui ar dviem sumažėja kelis šimtus kartų. Tuomet mažai tegelbėja ir didžiausi teleskopai – ją įžiūrėti pasidaro tikras vargas.
Tokį spindesio susilpnėjimą astronomai sieja su dideliu anglies kiekiu šios žvaigždės atmosferoje. Retkarčiais ten susiformuoja ištisi anglies dalelių debesys, kurie tankiu šydu pritemdo žvaigždę. Tik nusimetusi išoriniuose sluoksniuose susikaupusius suodžių sluoksnius, ji vėl nušvinta.
O tiems, kas stokoja laiko, kantrybės ir galimybių stebėti žvaigždžių gyvenimo pokyčius naktiniame danguje, patartume įsijungti bet kurį TV realybės šou: jų dalyviai dažniausiai tarsi tos novos – staiga sužimba ir lygiai taip pat staiga užgęsta... Nepavydėkime tokio likimo.
